Sigitas Gaidurgis atsivėrė apie savo gyvenimą: vaikystės skurdas, kerštas, 17 nužudymų ir Dievas kameroje
Įžanga: žmogus, kuris 22 metus tyli – ir tada prabyla
Marijampolės kalėjime, už kelių sienų nuo įprasto pasaulio, sėdi žmogus, kurį Lietuva vadina žiauriausiu žudiku. Sigitas Gaidurgis. Jam 65-eri. Kalėjime jis praleido daugiau nei 22 metus. Apie jį rašė laikraščiai, knygas, televizija. Bet jis pats ilgus metus nekalbėjo. Dabar, išleidęs atsiminimų knygą „Sigitas Gaidurgis. Lietuvos žudikas numeris vienas. Atsivėrimas“, jis atsiveria. Ir tai, ką jis pasakoja, yra daugiau nei nusikaltimų sąrašas. Tai istorija apie alkį, kuris niekada nepraeina. Apie kerštą, kuris tapo gyvenimo būdu. Apie šeimą, kurią jis paliko. Ir apie Dievą, kurį atrado kameroje, kurioje šviesa degė visą parą.
Kodėl tik dabar? Knyga, kuri gimė kameroje
Paklaustas, kodėl tik dabar, praėjus daugiau nei 22 metams, nusprendė papasakoti savo istoriją, Sigitas atsako paprastai. Kameroje ateina mintys. Reikia pakalbėti, nes apie jį daug rašė žmonės, kurie jo nepažinojo, nesuprato, kas jis toks. Ir kas gali geriau atskleisti nusikaltėlį, jei ne jis pats? Jis norėjo parodyti, kad nusikaltėlio gyvenimas nėra romantika. Kad jaunimas suprastų, jog čia ne juokai. Anksčiau ar vėliau galas būna skaudus: arba važiuosi į priekį kojomis, arba sėdėsi kalėjime.
Knygą jis rašė metus laiko. Jam buvo labai sunku. Reikėjo nugalėti save, grįžti į praeitį, vėl viską išgyventi. Jis prašė administracijos leidimo gauti kompiuterį. Iš pradžių rašė ranka, bet buvo sudėtinga – reikėjo perrašinėti mintis. Administracija sutiko, davė kompiuterį, ir jis rašė nuosekliai: nuo vaikystės, jaunystės iki brandos amžiaus, kol atsidūrė už grotų. Jis sako, kad visą gyvenimą matė tik blogį. Nieko gero savo gyvenime nematė. Rašydamas jis norėjo tai pabrėžti.
Vaikystė: alkis, muštynės ir tėvas, kuris šaudė partizanus
Viena tamsiausių knygos dalių – vaikystė. Sigitas pasakoja, kad būdamas vaikas itin skurdžiai gyveno. Jautė didžiulį, begalinį, nuolatinį alkį. Buvo priverstas miegoti vienoje lovoje su motina, kuri mylėdavosi su kitais svetimais vyrais. Jį itin žiauriai mušė. Jo tėvas buvo buvęs ankedistas, kovotojas, kuris šaudė partizanus, gavo apdovanojimus, pensiją. Jis buvo kietas vyras, be gailesčio. Sigitas sako, kad tėvas mušdavo ir seseris. Jam patikdavo mušti. Sigitas lakstydavo po kambarį, kad neišsadistų.
Jis sako, kad rašydamas apie tėvą nenorėjo jo įžeisti. Rašė objektyviai. Galėjo prirašyti dar baisesnių detalių, bet nerašė. Jis gailisi, kad vaikystėje smerkė tėvą ir motiną. Dabar, kai atrado Dievą, atleidžia jiems. Jis supranta, kad jei nebūtų buvę tokios vaikystės, galbūt jis nebūtų toks, koks yra. Jis neturėjo užnugario. Neturėjo tėvo, pas kurį galėtų nueiti pasiskųsti, kai jį sumuša. Jei pasiskųsdavo, gaudavo dar daugiau malkų. Gaudavosi taip, kad jis vienas pats palėkdavo, susimušdavo, pareidavo, o tada jį vėl sulupdavo.
Brolis milicininkas, sesuo Kazachstane
Sigitas pasakoja, kad jo brolis Rolandas buvo pasukęs milicininko keliu. Jis buvo baigęs Kaune milicijos akademiją, atvažiavęs pas juos. Tėvas lakstė išsigandęs, bijojo jo. Tai buvo tarybiniai laikai, šeštojo dešimtmečio vidurys. Vėliau tas brolis dingo. Jis nušovė žmogų, sėdėjo Pravieniškėse. Sigitas 1976 metais atvažiavo į Pravieniškius, bet brolio jau nebuvo. Jie prasilenkė. Brolis gyveno Alytuje, bet jie nebendravo. Jie nekentė Sigito tėvo, nes jis mušdavo jų motiną. Jie nenorėjo bendrauti net su vaikais, kurie gimė iš to tėvo. Jiems atrodė, kad jie tokie patys kaip jis.
Sesuo Kristina būdama 14–15 metų vedė palaidą gyvenimą, pabėgo į Kazachstaną. Ten sulaužė koją, dubenį, pasiliko, pagimdė vaikų. 1994 metais žurnalistai surado ją. Sigitas kalbėjosi su seserimi Vanda, kuri gyvena Klaipėdoje, bet jau apie septynerius metus nebendrauja. Jis sako: „Ką čia lankyti? Aš atvažiuoju per stiklą. 100 kilometrų atvažiuoti ir dvi valandas per stiklą. Nei apsikabinsi, nei ką. Toks bendravimas koks ten bendravimas.“
Pirmasis nužudymas: pyktis, kerštas ir 17 aukų
Sigitas pripažįsta, kad yra apkaltintas 17 nužudymų. Jis sako, kad per aštuonis mėnesius – nuo 1997 metų lapkričio iki 1998 metų gegužės – buvo inkriminuota 16 žmonių ir septyni sprogimai. Vėliau, kai jį suėmė, dar įrašė vieną nužudymą – azijiečio – ir „Meridianą“ 2000-aisiais. Jis sako, kad tarp aukų buvo ir moterų, bet jis asmeniškai moterų niekada gyvenime nežudė. „Man tas žemas lygis“, – sako jis.
Paklaustas, kaip jautėsi žudydamas pirmąjį žmogų, jis sako, kad buvo labai sunku. Tai buvo pykčio protrūkis. Jis ką tik buvo palaidojęs draugus – Dobilą ir Genką. Policija jį gaudė, jis turėjo slapstytis. Jis buvo vedamas keršto. Jis net neatsimena, kas buvo pirmoji auka. Tiek užsimiršo. Jis sako: „Aš neatsimenu. Tiek užsimiršo.“
Jis pasakoja, kad kai kurie nusikaltimai jam buvo priskirti neteisėtai. Pavyzdžiui, Kirilovo nužudymas Trakų sodyboje. Jis sako, kad su tuo neturi nieko bendro. Kirilovą nušovė Judrys, o kitą moterį – dar kažkas. Bet jie parašė, kad tai padarė jis. Jis sako: „Aš jo gyvenime nesu matęs, nei to Kirilovo, nei su juo kontaktų turėjau.“ Jis sako, kad „Meridiano“ sprogdinimo taip pat neorganizavo. Jis išvažiavo į Rygą, į Trakus, o ten jo bendrininkas susprogdino savo iniciatyva. Bet jam inkriminavo organizavimą.
Kerštas, liūnas ir keturi palaidoti draugai
Sigitas sako, kad jo gyvenimą pakeitė kerštas. 1993 metais buvo nužudyti jo draugai – Dobila ir Genka. Vėliau – Romka su Cibule. Keturi draugai. Jis juos palaidojo, pastatė paminklus, palaidojo pas tėvus sklype. Tada jis susipažino su Judriu. Jis rašo knygoje, kaip susipažino. Judrys faktiškai atsisakė jį žudyti. Jis žinojo, kad tas verslininkas turi jo koordinates. Jie kartu draugavo. Judrys jam įrašė pokalbį, parodė, kur jis gyvena, davė „Skorpioną“, automatiuką. Bet jis atsisakė jį žudyti. Jie surišo likimus. Judrys slapstėsi nuo teisėtvarkos. Sigitas jam padėjo apsigyventi Klaipėdoje. Jis buvo vienas iš intelektualesnių žudikų. Jis nušaudavo vykdydamas užsakymus. Už pinigus. Jis nebuvo prišaudęs daug žmonių.
Sigitas sako, kad jis negalėjo sustoti. Tai buvo liūnas. Kerštas. Kai kas nors juokėsi iš to, kad jo draugai žuvo, kai kas nors juokėsi iš jo, kai jį gaudė penkis metus, jis negalėjo atleisti. Jis turėjo pinigų, turėjo vaikų, šeimas, bet viską paliko ir nuėjo su tuo baisiu gyvenimu. Jis žinojo, kad jo laukia arba kalėjimas, arba mirtis. Jis negalėjo sustoti. Tai buvo savotiškas liūnas.
Vaikystės bruožai: alkis, muštynės, gatvės gaujos
Sigitas sako, kad nuo vaikystės pas jį buvo toks alkio jausmas. Iki 12 metų jis visą laiką buvo tarsi nepavalgęs. Nebūdavo maisto. Tėvai tokie paliko. Iki senatvės tas alkio jausmas liko. Jeigu jis valgo, turi prisivalgyti tiek, kad pykina. Tada jaučiasi gerai. Jis sako, kad vaikystėje buvo gražus vaikas. Nuo 10–12 metų pradėjo sportuoti. Dievas jam davė. Jis buvo gudrus. Žmonės jį pamatydavo ir galvodavo: „Angelas.“ Bet paskui, brandos amžiuje, jis melodavo. Tais laikais, kai duodavo interviu, žurnalistai klausdavo apie Gaidurgį. Jis sakydavo: „Aš juk nieko nenužudžiau. Ko jūs norit nuo manęs? Aš geras, sąžiningas žmogus.“ Jis visą laiką ėjo tuo keliu, nes tas, kas buvo užauginta, sėkla, padėta, jį vedė.
Jis pasakoja, kad vaikystėje gatvėje buvo gaujos. Jie mušdavosi su kitomis gatvėmis, mėtydavosi akmenimis, darydavosi aragatkes, lankus, arbaletus, pistoletus. Eidavo į Švedų tvirtovę, kasdavo artilerinius vėdinius, po pusantro metro. Paimdavo, nudauždavo į akmenį gilzę, ištraukdavo trotilą. Nešdavosi namo. Vienas draugelis susisprogdino su detonatoriumi, nunešė pirštą, išmušė akį. Tada jis išmetė visus tuos daiktus.
Kalėjimas: 5 metai izoliacijoje ir šviesa, kuri niekada negęsta
Sigitas pasakoja, kad kalėjime buvo laikomas izoliacijoje penkerius metus. Tai buvo psichologinė bausmė. Jis buvo uždarytas kameroje, kurioje šviesa degė visą parą. Dieną – keturios dieninės lempos, naktį – dvi. Tai jam davė nervinį šoką. Akys nusilpo. Jis negalėjo būti be kepurės, su kapišonu. Jis buvo stebimas 24 valandas per parą. Pro durų stiklą pareigūnai matė viską: kaip jis valgo, kaip eina į dušą, kaip eina į tualetą. Jie rašydavo: „Valgo, šika, prausiasi.“ Jis sako, kad tai buvo psichologija. Baltušis, kuris buvo laikomas panašiomis sąlygomis, pasikorė du kartus per penkerius metus. Jis neištvėrė. Sigitas ištvėrė.
Jis sako, kad tas laikas buvo labai sunkus. Bet būtent tada jis atrado Dievą. Jis sako: „Aš ne per žmones. Čia stebuklas grynas.“ Iš pradžių jis nenorėjo. Jis žinojo tuos kalėjimus nuo rusų laikų. Gulėdavo, valgydavo, rūkydavo, spjaudydavo. Bet vieną dieną kažkas viduje pradėjo kalbėti apie gamtą, apie viską. Jis pradėjo rašyti laiškus savo vaikams apie Dievą, apie gamtą, apie neteisybę. Jis nemokėjo melstis, nemokėjo žegnuotis. Bet jis pradėjo kalbėti su Dievu.
Dievas, Biblija ir 60 kartų perskaityta knyga
Dabar Sigitas sako, kad jam kalėjime geriau nei laisvėje. Laisvėje jis buvo be Dievo. Jis perskaitė Bibliją apie 60–70 kartų. Jis sako, kad tai neįmanomi lobiai. Dievas kalba su žmonėmis, perduoda savo žinias. Tos žinios pildosi. Jis nori sukurti biblinį skaitymą kaliniams. Kad jie galėtų skaityti Bibliją, bendrauti su savanoriais, parapijiečiais, kunigais. Kad jie išeitų į laisvę ir nebūtų palikti už borto. Jis nori, kad būtų pavyzdžių, kai žmonės pasikeičia.
Jis sako: „Aš jau 66 metai. Man reikėtų pažiūrėti į tą žmogiškumą savo.“ Jis sako, kad negali net kalbėti, nes ką jis padarė, tai nepakeičiama. Bet jis nori padėti jaunimui. Jis sako: „Jeigu tu buvai banditas, buvai nusikaltėlis, tai turi būk iki galo. Kam čia ta laisvė? Kas čia man dabar reikalinga malonė už tokius nusikaltimus?“ Jis sako, kad kiti gal ir nori laisvės, bet jis ne. Jis sako: „Aš galiu kalėjime gražiai numirti.“
Knyga kaip perspėjimas, o ne romantika
Sigitas pabrėžia, kad jo knyga nėra kriminalinė romantika. Tai perspėjimas. Jis nori, kad jaunimas suprastų, jog nusikaltėlio kelias veda į niekur. Jis sako: „Čia ne romantika. Čia reikia nuo to bėgti.“ Ypač jaunimui, kuris gyvena stipriai, kuris galvoja, kad dabar atsisėdau, kitą kartą būsiu protingesnis. Jis sako: „Čia uždaras narvelis. Tą Lietuvą kaip tą pelytę tame narvelyje. Tave visi mato, stebi, kur tu eini, ką padarei.“ Jis sako, kad reikia atsibusti. Daryti verslą. Daryti verslą žmogus išgyventų 1000 kartų geriau, negu kažką parduodamas, vogdamas, „kaifą“ parduodamas. Čia tik vienetai tampa nepagaunamais. Čia tik legendos. Visas kelias veda į kalėjimą arba mirtį.
Jis sako: „Mano knygą tegu skaito jaunimas. Ypač kad pamirštų tą visą brūdą. Naudos jokios eiti į tą kriminalinį pasaulį. Reikia eiti prie Dievo, stiprinti dvasinį gyvenimą.“ Jis sako, kad žmonės, kurie sako, kad Dievu sotus nebūsi, klysta. Dievas duoda viską: gyvybę, maistą, žmoną, darbą, karjerą. Viskas nuo Dievo eina. Jeigu pradedi svarstyti, tada jau blogai. Tada tu su Dievu nedraugauji. Reikia nesvarstyti, o atiduoti Dievui viską į rankas. Tada viskas seksis.
Tęsinys: pasikėsinimai ir jų likimai
Sigitas sako, kad planuoja antrą knygos dalį. Joje jis nori baigti pasikėsinimų į jį istoriją. Tų pasikėsinimų baigtis, jų likimus. Jis nori parašyti apie nusikalstamą banditizmą, apie gaujas, apie tai, kaip jis gyveno. Jis sako: „Aš atsimenu, vieną kartą man akys buvo pasrūvusios. Atrodo, kažkas žiūri, seka. Aš puldavau su tuo ginklu. Pakvaišęs gyvenimas. Niekas nepadeda. Niekas negali užtarti. Aplinkui nėra tokio artimo draugo, kuris padėtų. Vienas paliktas su savo mintimis.“ Jis sako, kad galėjo išvažiuoti, išnykti. Galimybių buvo. Bet neleido puikybė. Galvojo: „Ką aš čia bėgsiu nuo kažkokio ten? Niekas nėra. Pagaus juos iš karto, išgaudys visus.“ Jis nieko nebijodavo. Laisvėje.
Jis sako, kad antroje knygoje nebus išgalvotų dalykų. Viskas bus sudėliota su faktais. Nei vieno žodžio išgalvoto. Tik tai, ką jis girdėjo iš sesers apie šeimą. Visas kitas – jo žodis ir žodis, ką jis išgyveno. Jis nenori savęs apjuodinti, bet nenori ir pagražinti. Jis nori parodyti susitikimą su kiekvienu žmogumi, tas istorijas, kurios vedė į nužudymą, į kerštą, į išdavystę, į apgavystę. Jis nori, kad žmonės skaitydami matytų, koks baisus yra nusikaltėlio gyvenimas. Kad suprastų, jog geriau jau draugauti su Dievu, būti ubagu, būti laisvėje, sveikam, su šeima gyventi, negu sėdėti kalėjime arba būti kažkur patvory nušautam.
Klausimas skaitytojui
Ar žmogus, padaręs tokius nusikaltimus, gali pasikeisti? Ar atgaila ir tikėjimas gali būti tikras, ar tai tik bandymas pateisinti save? Kaip manote, ar tokios knygos gali atgrasyti jaunimą nuo nusikalstamo kelio, ar jos tik dar labiau romantizuoja kriminalinį pasaulį? Pasidalinkite savo nuomone.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.