Charles Manson ir „šeima“: kaip vienas žmogus įtikino jaunuolius žudyti

Nusikaltimas, nutraukęs šeštojo dešimtmečio svajonę

1969 metų rugpjūčio 8-osios rytą Los Andželo policijos pareigūnas gavo iškvietimą – „žmogus negyvas, Cielo Drive“. Atvykęs į tą namą, jis išvydo tai, ką vėliau vienas tyrėjų apibūdino kaip „keistą religinį ritualą“. Penki žmonės, tarp jų aktorė Sharon Tate, buvo rasti negyvi. Tate buvo aštuntą mėnesį nėščia. Ant priekinių durų krauju buvo parašytas žodis „Pig“ – kiaulė. Tai buvo tik pirmoji iš dviejų naktų, kurios amžiams pakeitė Amerikos supratimą apie saugumą, jaunimą ir blogį.

Namas Cielo Drive: penki kūnai ir viena nėščia moteris

Detektyvas seržantas Mike’as McGannas buvo paskirtas bylai tirti. Atvykęs jis rado nukirptus laidus virš didelių vartų. Įvažiavime stovėjo automobilis, kuriame buvo 18-metis Stevenas Parentas – jis buvo ką tik apsilankęs pas turto prižiūrėtoją. Viduje detektyvas rado Sharon Tate ir Jay Sebringą. 26-erių Sharon Tate buvo aštuntą su puse mėnesio nėščia. Abu jie buvo žiauriai subadyti ir surišti virve, permesta per namo siją.

Toliau, už galinių durų, buvo 25-erių Abigail Folger – kavos paveldėtoja, buvusi Polanskių svečia. Ji buvo subadyta daugybę kartų, kruvina ir akivaizdžiai negyva. Ten pat buvo ir Voyteko Frykowski – Folger meilužis, Polanskio draugas iš Lenkijos. Jam taip pat buvo smogta ginklu. Romanas Polanskis tuo metu buvo Europoje. Sužinojęs, kad jo jauna nėščia žmona nužudyta, jis skubiai grįžo ir surengė vieną iš labiausiai jaudinančių spaudos konferencijų, kokias pareigūnas buvo matęs. „Žmogus buvo tiesiog sužlugdytas“, – prisiminė jis.

Policija tikrino visas versijas. Natūraliai buvo tikrinamas ir vyras. Romanas Polanskis sutiko atlikti melo detektoriaus testą. Jis jį praėjo „skraidydamas“. Jokių abejonių, kad jis susijęs su žmogžudyste, nebuvo. Tačiau kas tai padarė – niekas nežinojo. Holivudas panikavo. Žvaigždės samdėsi apsauginius, nepriklausomus policininkus, bet ką, kas galėjo saugoti namus. Tai buvo visiška panika.

Antroji naktis: LaBiancų žmogžudystė

Kitą naktį žudymas tęsėsi. Verslininkas Leno LaBianca ir jo žmona Rosemary buvo subadyti savo namuose. Vėl krauju buvo rašomi pranešimai. Bylos tyrėjai susidūrė su tuo, kas atrodė kaip atsitiktiniai, beprasmiai išpuoliai. Iš viso buvo 169 dūrių žaizdos. Nepaisant masinės policijos operacijos, kaltininkų nustatyti nepavyko. Buvo tikrinami visi įmanomi keliai, visi įtariamieji, bet viskas buvo išsemta.

Lūžis: kalinės išpažintis

Praėjus trims mėnesiams po žmogžudysčių, detektyvai gavo žinią, kad jauna kalinė kalėjime prisipažino. 21-erių Susan Atkins papasakojo savo kameros draugėms, kad ji ir jos draugų grupė atsakinga už tuos siaubingus nusikaltimus. Iš pradžių tai atrodė neįtikėtina. Susan buvo maloni, jauna moteris. Tačiau kai tyrėjai pradėjo gilintis į šių žmonių biografijas, paaiškėjo, kad dauguma jų buvo iš viduriniosios klasės šeimų. Leslie Van Houten buvo „homecoming“ karalienė. Texas Watsonas – žvaigždė sportininkas. Patricia Krenwinkel dainavo bažnyčios chore, kadaise norėjo tapti vienuole. Šie „visiškai amerikietiški“ vaikai tapo neatpažįstami savo šeimoms. Juos valdė vienas žmogus – Charlesas Mansonas.

Kas buvo Charlesas Mansonas?

35-erių buvęs kalinys, charizmatiškas, protingas, savotiškas „mefistofeliškas guru“. Jis reikalavo aklos savo pasekėjų ištikimybės. Kai jis sakydavo „šok“, jie šokdavo. Tačiau kas jis buvo iš tikrųjų? Mansonas gimė kaip nepageidaujamas, nesantuokinis jaunos prostitutės vaikas. Jo motina jo atsisakė, jis buvo auginamas giminaičių. Teigiama, kad kartą motina bandė parduoti savo kūdikį vaikų neturinčiai padavėjai už ąsotį alaus. Nuo ankstyvo amžiaus jis buvo paliktas savieigai, įsivėlė į nusikalstamą veiklą. Kai užaugi gatvėje, ypač jei esi žemo ūgio ir liesas kaip Mansonas, turi labai greitai išmokti „skaityti“ žmones – suprasti, ką gali apgauti, o ko ne. Mansonas tai darė puikiai.

Nuo 1940-ųjų vidurio virtinė vagysčių ir ginkluotų plėšimų nuvedė jauną Mansoną per kelias įstaigas, kur, kaip teigiama, jis buvo seksualiai išnaudojamas. Psichiatrų ir probacijos ataskaitose matyti, kad jame buvo daug potencialo, bet kažkas įvyko anksti gyvenime ir jį persekiojo visą laiką. Jis jautė, kad likimas jam buvo neteisingas.

Nu nuo smulkaus nusikaltėlio iki guru

1950-aisiais, retais laisvės periodais, Mansonas išplėtė savo nusikalstamą arsenalą – pradėjo suteneriauti jaunas moteris iš Holivudo buto. Sutenėrio savybės – įtraukti, įbauginti, išnaudoti, valdyti savo prostitutes, jas nuomoti, parduoti – jam labai pravertė vėlesnėje nusikalstamoje karjeroje. 1960 metais vėl įkalintas ir laukdamas ilgos bausmės, Mansonas pradėjo studijuoti naujus mąstymo būdus. Kalėdamas Terminal Island, jis susidūrė su scientologu, perėmė šią filosofiją ir atliko 150 valandų „auditingo“ – scientologijos terminas, reiškiantis konsultavimą. Jis pradėjo rašyti dainas. Tuo metu tai buvo gana revoliucinga – jis pradėjo savo dainas grūdinti filosofijomis, kurias perėmė iš scientologijos ir iš savo žmogiškosios prigimties stebėjimų. Mansonas tuo metu paliko smulkaus nusikaltėlio personą ir pradėjo formuotis kaip asmenybė.

1967 metais, po septynerių metų kalėjimo, 32-ejų gitaristas buvęs kalinys išėjo į pasaulį, kuris buvo visiškai kitoks. Septintasis dešimtmetis buvo „kontrkultūros“ metas. Tūkstančiai jaunų žmonių, psichodelinė scena, muzika, laisvė. Mansonas atvyko tiesiai į audros akį – į San Franciską. Jis suprato: jei kas nors tokiu metu elgsis kaip guru, ypač San Franciske, jis gali labai greitai surinkti pasekėjų grupę.

Pasekėjai: nuo bibliotekininkės iki „Sadie“

Tarp tų, kuriuos Mansonas sužavėjo, buvo bibliotekininkė Mary Brunner, paauglė Lynette Fromme ir 19-metė klajoklė Susan Atkins. Susan turėjo sunkų startą gyvenime: sužlugdyta šeima, vaikų išnaudojimas, motinos mirtis nuo vėžio. Ji buvo tokia „laukinė“, kad šeima nebegalėjo jos suvaldyti. Ji atsidūrė San Franciske, dirbo padavėja ir toples šokėja. Ji sutiko Mansoną gana anksti „šeimos“ istorijoje, ir jis sugebėjo atlikti jai tėvo vaidmenį – tai buvo šablonas, kuris vėliau pasikartojo su kitomis merginomis. 1967 metais į grupę įstojo ir 20-metė Patricia Krenwinkel, kurios vaikystė buvo sunki. Ji turėjo problemų dėl kūno plaukų, o sesuo buvo sunki narkomanė. Patricia buvo „pamirštas vaikas“. Mansonas, sutikęs ją paplūdimyje, nuvedė į butą, liepė nusirengti, pažiūrėti į save veidrodyje ir pasakyti: „Ar tai nėra gražiausias dalykas, kurį kada nors matei?“ Ji „nustojo egzistuoti“ – ji tapo jo.

„Šeima“: seksas, narkotikai ir rokenrolas

Kaip ir daugelis bendruomenių šeštajame dešimtmetyje, Mansonas ir jo merginos įsigijo seną mokyklinį autobusą ir pradėjo klajoti po Kaliforniją. Philas Kaufmanas, išėjęs iš kalėjimo, prisijungė prie grupės Topanga kanjone. „Tai buvo neįtikėtina. Tai buvo seksas, narkotikai ir rokenrolas. Tikras seksas, narkotikai ir rokenrolas. Seksas pagal pareikalavimą. Jei ką tik išėjai iš kalėjimo, bet kokios gražios merginos, tiesiog nori pasimylėti – tai gera diena biure“, – prisiminė jis. Muzika buvo vilionė. Mansonas gaudavo naujų merginų – jaunų palaidūnių, bėglių. Jis buvo geras. Merginos sėdėdavo, grodavo savo mažais instrumentais, ir tai paprastai suveikdavo. Tai buvo kabliukas.

Kaufmanas supažindino Mansoną su keliais muzikos prodiuseriais, įskaitant Doris Day sūnų Terry Melcherį. Mansonas tikėjosi gauti didelę įrašų sutartį ir pristatyti savo dainas pasauliui. Tačiau daugelis žmonių nebuvo girdėję tokios muzikos. Mansonas nebuvo išmanantis apie muzikos industriją. Kai jam sakydavo: „Charlie, tai nuostabu, mums patiko, susisieksime“, jis tikėjo, kad tai tiesa. Jie buvo verslininkai, o Charlie ir „šeima“ buvo hipiai. Jie norėjo daryti hipių muziką. Tai buvo visiškas chaosas. Įrašymai buvo siaubingi. Bet Charlie visada siekė profesionalaus įrašo. Vaikystėje Mansoną atstūmė motina. Dabar tą patį darė Los Andželo muzikos industrija.

Rančas, kuris tapo pragaru

Per kelias savaites Barbara Hoyt persikėlė su savo nauja „šeima“ į aptriušusią filmavimo aikštelę kalvose už Los Andželo – vietą, kuri taps liūdnai pagarsėjusia. „Čia buvo toks stiprus jausmas. Čia buvo tiek daug blogio, kuris išėjo iš čia. Ir tokia graži vieta, Dieve“, – prisimena ji. Ranče Barbara gyveno tarp jaunų vyrų ir moterų, kurie per kelis mėnes ius taps žudikais, įskaitant 23-ejų Charlesą „Texą“ Watsoną ir 20-metę Leslie Van Houten. Leslie buvo iš Monrovijos, „visiškai amerikietiško“ tipo mergina, „homecoming“ princesė vidurinėje mokykloje. Ji kilusi iš pasiturinčios, bet suirusios šeimos. Ji ieškojo paguodos narkotikuose. Ji buvo „sūkuryje, tuštumoje“. Texas buvo linksmas, lengvabūdis, niekada neginčijo Charlie lyderystės. Jis darė tai, ką Charlie liepė. Jis kilęs iš tvirtos šeimos, bet kažkas įvyko – ir tai, ko gero, buvo narkotikai. Jie nukreipė jį nuo kelio į sėkmingą profesinį gyvenimą į visiškai kitą kelią.

„Helter Skelter“: rasinio karo vizija

1969 metų vasarą Mansonas ėmė skelbti savo „Armagedono evangeliją“, kurią pavadino „Helter Skelter“. Jis aiškindavo, kad artėja rasinis karas. Juodaodžiai nugalės, bet negalės valdyti pasaulio, todėl turės perduoti valdžią tiems baltiesiems, kurie išgyvens. Mansonas planavo savo „dvylika Izraelio genčių“ dykumoje ir visą civilizaciją. Ar jis pats tikėjo tuo, ką skelbė? „Ne, jis tuo netikėjo. Būčiau nustebęs, jei jis būtų tikėjęs. Tai buvo šou. Tai buvo visiška Mansono performanso dalis. Mansonas nėra psichiškai sergantis. Jis nėra psichotikas. Jis manipuliatyvus, narciziškas ir psichopatiškas, bet ne psichiškai sergantis. Ir jo pasekėjai nebuvo psichiškai sergantys“, – aiškina ekspertas. Pasaulio pabaiga yra geras kabliukas. Daugelis bažnyčių tai skelbia.

Gary Hinmanas: pirmoji auka

1969 metų liepą Mansonas ir jo pasekėjai bandė išreikalauti pinigų ir turto iš Gary Hinmano. Kai jis atsisakė bendradarbiauti, „šeimos“ narys Bobby Beausoleil ėmėsi veiksmų. Jie jį subadė, o paskui, kaip teigiama, uždusino pagalve. Norėdami nukreipti įtarimus į „Juodąsias panteras“, ant sienos krauju buvo užrašyti politiniai šūkiai ir nupieštas panteros portretas. Ši žmogžudystė nesulaukė didelio dėmesio, bet po mažiau nei mėnesio „šeima“ įvykdė nusikaltimą, kuris privertė pasaulį atsisukti.

Rugpjūčio 8-oji: Cielo Drive

1969 metų rugpjūčio 8-osios vakarą Mansonas pasikvietė Texą Watsoną ir liepė jam kartu su kitomis merginomis vykti į buvusius Terry Melcherio namus, kuriuos nuomojosi režisierius Romanas Polanskis ir jo žmona aktorė Sharon Tate. Susan Atkins, Patricia Krenwinkel, Texas Watsonas ir naujokė Linda Kasabian nukirpo telefono laidus, persirengė per tvorą, įlipo pro atvirą langą. Įžengęs į nuosavybę, buvęs „visiškai amerikietiškas“ vidurinės mokyklos vaikinas Texas Watsonas, kaip pranešama, pasakė gyventojams: „Aš esu velnias, ir atėjau daryti velnio darbų.“

Žmonės, kuriuos Barbara Hoyt pažinojo, su kuriais miegojo ir kuriuos mylėjo, tapo žiauriais žudikais. „Jie buvo žiaurūs. Siaubingos žmogžudystės. Daugybiniai dūriai, kol žmonės maldavo pasigailėti. Šie žmonės, kuriuos pažinojau, su kuriais mylėjausi, dabar žudo žmones. Visiškas persilaužimas.“ Mansonui tai nerūpėjo. Jis neturėjo empatijos ar emocinio ryšio su šiais žmonėmis. Patricia Krenwinkel persekiojo Abigail Folger per veją, ir vargšė Abigail bėgo, maldaudama pasigailėti. „Tai nėra gražus būdas mirti. Patricia Krenwinkel vienintelis nusiskundimas buvo tas, kad peilis nuslydo iki kaulo ir ėmė skaudėti ranką.“ Susan Atkins papasakojo, kad Sharon sakė: „Prašau, leiskite man gyventi, kad galėčiau pagimdyti savo kūdikį.“ Susan jai atsakė: „Žiūrėk, kalė, aš tavęs negailiu. Tu mirsi.“

Jie nusimetė kruvinus drabužius, apsivilko įprastus, išmetė kruvinus drabužius už kalvos ir grįžo į rančą. Kitą dieną Barbara Hoyt sėdėjo Johnny Swartzo priekaboje ir žiūrėjo televizorių, kai įėjo Sadie ir paprašė perjungti kanalą į žinias. Ji liepė paskambinti Texui. Jis atėjo, ir keli kiti žmonės atsisėdo ant sofos žiūrėti žinių. Pirmas pranešimas buvo apie Sharon Tate žmogžudystes. „Dabar žinojau, kad žmogžudystės įvyko. Neturėjau jokio supratimo, kad sėdžiu tarp žudikų. Kažkas pasakė: „Gerai pasirinko“, ar panašiai, nes tai buvo pirmas pranešimas. Ir jie juokėsi. Jiems tai atrodė juokinga“, – prisimena ji.

Rugpjūčio 9-oji: LaBiancai

Tą naktį žmonės, kuriuos Barbara laikė draugais, vėl ėjo medžioti. „Nebuvo nieko saugaus visoje apygardoje.“ Jie ketino įsiveržti į bažnyčią ir nužudyti kunigą bei pakarti jį nuo kryžiaus, bet bažnyčia buvo užrakinta, nes buvo naktis. Galiausiai pasirinkti mirti buvo 44-erių prekybos centro vadovas Leno LaBianca ir jo 38-erių žmona Rosemary. Mansonas važiavo su jais, galiausiai išsirinko namą. Jis liepė jiems palaukti, įėjo į namą, surišo abu, tada grįžo ir pasakė: „Dabar galite eiti ir žudyti.“ LaBiancai buvo surišti kaip kiaulės skerdykloje, ir tada jie buvo papjauti.

Leslie Van Houten pasakojo Diane Lake, kad Rosemary LaBianca badymas buvo „smagus“. Kuo daugiau ji tai darė, tuo labiau jai patiko. Šakutė, kurią Patricia Krenwinkel naudojo raižyti žodžius Leno LaBianca pilve po jo mirties, buvo įsmeigta į jo krūtinę. Kai kūnas buvo rastas, ta šakutė kyšojo. „Tai košmaras. Tai košmaras.“ Tarp žodžių, parašytų aukos krauju, buvo frazė „Helter Skelter“.

Teismas ir aklina ištikimybė

Per dvi kruvinas naktis Mansono pasekėjai atėmė septynių nieko neįtariančių aukų gyvybes, atrodytų, be jokio sąžinės graužimo. Net po suėmimo ir teismo dauguma Mansono palydovų išliko jam aklinai ištikimi. „Viską, ką Charlie darė, jie darė. Jei Charlie ką nors pasakydavo, jie žiūrėdavo į jį. Jei Charlie užsideda X ant kaktos, jie kitą rytą ateidavo į teismą su X ant kaktų. Jei jis užsideda svastiką, Dieve, svastika būdavo ten kitą rytą. Tik keli, įskaitant Barbara Hoyt, liudijo prieš žmogų, kurį kadaise laikė dievišku.“

Ar jie gimė žudikais?

„Negalėčiau pasakyti, kad Mansonas gimė žudyti. Bet manau, kad jo auklėjimas buvo toks blogas, kad neabejoju nė minutei, kad jis nebuvo palankus geram, visavertiškam gyvenimui. Ir aš spėju, kad jis galbūt tiesiog norėjo padaryti visus nelaimingus. Tai vienintelė teorija, kurią kada nors galėjau sugalvoti. Nemanau, kad jis galvojo apie žmogžudystes, kai pirmą kartą suformavo šią šeimą. Tai buvo mažas evoliucinis procesas. Ir manau, kad tam tikru momentu jis pamatė, kad gali priversti juos daryti bet ką, ko nori. Ir jis turėjo didžiulį priešiškumą visuomenei. Žinau, kad Charlie buvo siaubingai elgiamasi vaikystėje – tarp nepriežiūros ir išnaudojimo, kurį jis patyrė. Nemanau, kad jis pritraukė vaikus, linkusius žudyti. Nenorėčiau galvoti, kad visa grupė buvo gimę žudikai. Aš tiesiog nemanau, kad taip yra. Ar manau, kad šios moterys, jei nebūtų sutikusios Mansono, būtų nužudžiusios ką nors? Ne, netikiu tuo. Nėra jokių požymių, kad taip būtų nutikę. Mansonas – kita istorija. Ar jis žudė ką nors praeityje, ar ne – tai tikrai neaišku ir ginčijama. Bet jis tikrai turi gebėjimą tai daryti. Vis dėlto, Mansono požiūriu, jei jis galėjo priversti tave nužudyti žmogų už jį, jis mieliau tai darydavo, nes jo mintyse tai atleisdavo jį nuo tiesioginės baudžiamosios atsakomybės. Jis visada dirbo su sistema ir kitais žmonėmis. Mansone niekas neatsitinka atsitiktinai. Viskas suplanuota. Ir jis yra labai kontroliuojantis ir kontroliuojamas individas.“

Ką tai reiškia visuomenei

„Kai interviu su Susan Atkins, ji pasakė, kad penkerius metus buvo mirties bausmės koridoriuje, kol Charlie paliko jos smegenis. Jis turėjo absoliučią kontrolę jos mintims. Jie tikėjo, kad jis gali skaityti jų mintis. Manau, kad tai buvo kliedesys lyderis, kartu su psichodeliniais narkotikais ir atsiskyrusia jaunų žmonių populiacija bei aplinka, kuri tai sustiprino. Aš tai apibūdinčiau kaip laipsnišką desensibilizaciją ir kondicionavimą. Jis visą gyvenimą vogė automobilius, plėšė ir darė daugybę kitų valstybinių ir federalinių nusikaltimų. Ir jis turėjo šiuos žmones daryti tuos pačius dalykus. Mes visi galime turėti gebėjimą pasakyti „ne“. Tiesiog pasakyti „ne“, Charlie. Manau, kad jis buvo paverstas monstru dėl savo auklėjimo. Bet jis vis tiek turėjo pasirinkimą. Taigi nemanau, kad tai tik prigimtis prieš auklėjimą. Manau, kad mes visi turime pasirinkimą ir atsakomybę nulemti savo likimus. Vienintelis dalykas, apie kurį galiu galvoti, yra skirtumas tarp manęs ir tų žmonių. Aš turiu šiek tiek empatijos aukoms. Jiems tai nerūpėjo. Jiems tai nerūpėjo. Man tai buvo labai sunku.“

Charlesas Mansonas mirė 2017 metais, būdamas 83-ejų, kalėjime. Jo „šeimos“ nariai, įskaitant Leslie Van Houten, buvo nuteisti ir ilgus metus praleido už grotų. Tačiau jų istorija vis dar kelia klausimus. Kaip vienas žmogus sugebėjo įtikinti grupę jaunų, iš pažiūros normalių žmonių žudyti? Ar tai buvo proto kontrolė, psichodeliniai narkotikai, šeimos nepriežiūra, ar viskas kartu? Ir svarbiausia – ar mes, visuomenė, išmokome ką nors iš šios istorijos? Kaip manote, kas labiausiai prisidėjo prie to, kad šie jaunuoliai tapo žudikais? Pasidalinkite savo nuomone.