Laimonas Lapinskas: 18 metų už grotų, aštuntas atmetimas ir klausimas, kodėl sistema nebando jo paleisti

Įžanga: žmogus, kurį žmonės norėjo išgirsti

Laimonas Lapinskas sako, kad po ankstesnių interviu žmonės vis prašydavo: padarykite pokalbį su Laimonu Lapinsku. Jis pats juokauja, kad nežino, kodėl. Bet tada pats sau atsako: žmones traukia tai, kas neatitinka visuomenės normų. Kai jį uždarė, visur pasirodė vaizdo įrašai, nuotraukos, komentarai. Žurnalistai norėjo parduoti medžiagą, todėl rodė viską kuo baisiau, kuo įdomiau, kuo labiau nutolus nuo statistinio žmogaus gyvenimo. Tai suveikė. Žmonės susidomėjo. Dabar, praėjus 18 metų, jis pats nori papasakoti, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Ir kodėl jis vis dar sėdi.

Nuo YouTube vaizdo įrašo iki mafijos vado etiketės

Jis prisimena, kad YouTube jau daugybę metų sklando vaizdo įrašas iš Lukiškių kalėjimo. Tas įrašas buvo padarytas praktiškai netyčia, pačioje pradžioje, kai jį uždarė. Jis buvo skirtas šeimos naudojimui. Tuo metu Lukiškėse jį įmetė į kamerą, kurioje neseniai buvo baigtas remontas, todėl jie negalėjo parodyti, kaip atrodė tikrosios sąlygos. Vienas žmogus turėjo MP3 grotuvą su filmavimo funkcija. Jie nufilmavo, kaip sportuoja, kaip leidžia laiką. Po kelerių metų tas įrašas atsidūrė internete. Kažkas jį sumontavo, įkėlė į YouTube, ir jis tapo populiarus. Taip Laimonas tapo žinomas ne dėl nusikaltimų, o dėl vaizdo įrašo.

Bet žiniasklaida neapsiribojo vaizdo įrašu. Jį vadino naujosios kartos mafijos vadu, lygino su Vilniaus brigadomis, kurios tuo metu jau buvo išnykusios. Laimonas sako, kad tas sureikšminimas – vėlgi žurnalistų darbas. Jiems reikėjo medžiagos, kuri būtų įdomi, kuri pritrauktų skaitytojus ir prenumeratas. O faktai buvo daug paprastesni. Tuo metu, kai buvo daromi jam inkriminuojami nusikaltimai, jam buvo 20 metų. Dabar jam 41-eri. Jis sako: „Vakarykštis moksleivis, kuris nusprendė užsidirbti pinigų.“ Jo planas buvo paprastas: prekiauti narkotikais, uždirbti pinigų, tada legalizuotis. Jis neturėjo nei pažinčių, nei žinių, kaip tą milijoną investuoti. Jo žinios apsiribojo tuo, kaip pigiau nupirkti ir brangiau parduoti.

Smurtas kaip instrumentas, o ne malonumas

Laimonas neslepia, kad smurtiniai nusikaltimai buvo. Bet jis pabrėžia, kad tai buvo instrumentinis dalykas. Jo žodžiais, jei prekiauji pomidorais turguje, gali kreiptis į teismą, į antstolius. Turi įrankius. Jei prekiauji narkotikais, tokių įrankių neturi. Turi pats susigalvoti, kaip priversti skolininką atsiskaityti. Jis sako: „Paauklėdavot“ – tai jo paties žodis. Jis pripažįsta, kad taip buvo. Bet jis neigia, kad tai darė dėl malonumo. Tai buvo būdas išlaikyti verslą.

Prokurorai teigė, kad jis buvo griežtas gaujos vadas, kad kūrė duobes nepaklusniesiems, smaugė tuos, kurie pardavinėjo narkotikus ne jo naudai. Laimonas atkerta: tai bandymas išpūsti bylą. Jis sako, kad prokuroras darė karjerą. Jei jis pasodins 20-metį moksleivį su grupele, kokia bus jo karjera? O jei jis pateiks tai kaip didžiulę mafiją, kaip nusikalstamą susivienijimą, tada jis demaskavo pavojingą nusikaltėlį. Tai geras žingsnis karjeroje. Laimonas sako, kad kiekvienas siekia savo tikslų: žurnalistas nori parduoti medžiagą, prokuroras – padaryti karjerą.

Ar jis jautėsi mafijos karaliumi?

Paklaustas, ar tuo metu jautėsi mafijos vadu, Laimonas atsako: „Nei tada jaučiausi, nei dabar jaučiuosi.“ Jis žiūrėjo į tai kaip į verslą. Norėjo uždirbti pinigų, didelę sumą. Jis juokauja, kad bet kuris finansininkas pasakys: pirmas milijonas turi būti vogtas. Jo planas buvo uždirbti sąlyginį milijoną ir tada legalizuotis. Bet jam buvo 20 metų. Jis net nebūtų žinojęs, ką su tuo milijonu daryti. Jis neturėjo nei pažinčių, nei žinių. Jis sako: „Mano visos žinios buvo kaip pigiau nupirkti, brangiau parduoti ir kaip sukomponuoti, kad viskas veiktų.“

Jis pripažįsta, kad veikla sėkmingai tęsėsi trejus metus. Jis sako, kad tai klausimas policijai, kodėl jie nedadirbo. Jie maskavosi kiek įmanoma, visi suprato, ką daro ir kas laukia. Bet tada viską pakeitė du žmonės, kurie davė parodymus. Jų parodymais buvo nuteisti visi kiti. Laimonas sako, kad tie du žmonės pasakojo apie savo nusikaltimus ir paminėjo, kad kažkur šalia stovėjo jis. Visiems, kurie „šalia stovėjo“, buvo skirtos tokios pačios bausmės. O tiems dviem – po porą metų. Jis sako: „Jie suinteresuoti, jų suplanuoti veiksmai. Aš už tai gaunu 15 metų, jis gauna du. Kur aš žmogaus nepažįstu, man net neįdomu.“

Teismas, įstatymai ir maksimali bausmė

Laimonas sako, kad jam nesiūlė papasakoti. Jam siūlė, bet jis atsisakė. Jis manė, kad teismas atsižvelgs į tai, kad jis buvo tik šalia, kad jis nebuvo pagrindinis veikėjas. Jis tikėjosi, kad gaus vidutinę ar mažesnę bausmę. Bet gavo maksimalią už visus epizodus. Jis sako, kad prokurorai nirtingai siekė iki gyvos galvos. Bet teismas negalėjo skirti iki gyvos galvos, nes vienas nužudymas buvo įvykdytas 2000-ųjų pradžioje, kai galiojo senas sovietinis kodeksas, numatęs iki 10 metų. Kitas atitiko tik pirmą dalį – iki 15 metų. Subendrinus, jei būtų skyrę iki gyvos galvos, tai būtų buvę nesąžininga. Todėl jam skyrė maksimumą už kiekvieną epizodą ir subendrinus gavosi maksimumas, kiek realiai galėjo duoti.

Jis sako, kad tada buvo keisčiausia matyti per televizorių užuominas, kad teismas galbūt kažkas nusipirko, kad kažkas ne taip. Bet niekas neįsigilino į bylą. Visi girdėjo tik žodį „nužudymas“. Bet jei paimtume teisiškai, įvertintume aplinkybes, kokie straipsniai buvo taikomi, viskas atrodytų kitaip. Dabar, sako jis, turbūt gautų iki gyvos galvos. Bet jis nenori gilintis. Jis tiki likimu: jei lemta, taip bus.

18 metų: laikas, kuris eina lėtai

Paklaustas, kaip prabėgo tie metai, Laimonas sako, kad taip pat, kaip ir kitiems – tie patys 18 metų. Tiesiog daug nuobodžiau. Kalėjime gyvenimas rutininis. Kiekviena diena vienoda: atsikeli tuo pačiu laiku, miegoti eini tuo pačiu laiku, valgai tą patį, darai tą patį. Visi veiksmai tie patys. Kai laikas eina, jis eina labai sunkiai. Kai atsisuki atgal, atrodo, kad vakar sėdai, nes nėra ką prisiminti. Vienintelis džiaugsmas ir pagrindinis tikslas – laisvė. O laisvės pojūtis – tai šeima. Kai atsiriboji nuo kalėjimo gyvenimo ir pasineri į šeimą, statai planus ateityje, susitinki pasimatymuose, kalbi apie ateitį, išklausai žmonos planus. Tai suteikia stiprybės. Tai tarsi šaknys, kurias įleidi.

Jis pabrėžia, kad kai buvo pasodintas, jam buvo 23-eji. Nuo 20 iki 23 – ką jis spėjo pridaryti? Tada jis neturėjo nei žmonos, nei vaikų. Buvo visiškai kitas mentalitetas. Jokio atsakomybės jausmo. Žodžiai apie atsakomybę prieš visuomenę buvo tik skambios frazės. Jis jų nepriėmė viduje, nes dar nebuvo subrendęs. Jis sako: „Net alkoholį parduoda nuo 18 metų, o protas, smegenys neprinokusios tokiam suvokimui.“ Suvokimas buvo trumparegiškas: šiandien reikia uždirbti, šiandien reikia padaryti. O kai turėsiu, tada darysiu tai ir tai.

Pinigai, prabanga ir gyvenimo būdas

Paklaustas, kaip leido pinigus, ar demonstravo prabangą, Laimonas sako, kad asmeniškai žiūrėjo į viską adekvačiai. Jo mintis buvo: kuo labiau demonstruosi, tuo greičiau sėdėsi. Todėl stengėsi pinigus pasidėti, kad „krūmuose guli“, o kai reikės, išsitrauksi. Jis neslepia, kad buvo vedęs ne vieną kartą. Kalėjime susituokė. Pasakoja, kad moterys atvažiuodavo aplankyti giminaičių, pamatydavo jį, susipažindavo, pradėdavo bendrauti. Jis vesdavo, bet ilgainiui paaiškėdavo, kad charakteriai nesutampa. Santuoka trukdavo apie penkis metus. Jis sako: „Įsivaizduokit, moteris penkis metus važinėti į pasimatymus, kiekvieną vakarą eiti miegoti viena. Čia ne gyvenimas, čia sunkus išbandymas.“

Dabar jis sako sutikęs moterį, kuri yra nuostabi žmona ir mama. Jos vardas Aliona. Jis sako: „Pagal mano charakterį ji yra man ideali absoliučiai.“ Jie susipažino, nusprendė kurti šeimą. Gegužės mėnesį gimė sūnus – diena prieš jo gimtadienį, tai buvo dovana. Dabar žmona vėl nėščia, laukia kūdikio. Ji augina ir sūnų iš praeitos santuokos. Gaunasi daugiavaikė šeima. Jis sako: „Reikia man greičiau namo, o sėdžiu va čia.“

Kalėjimo sistema: teorija ir realybė

Laimonas nori pasakyti svarbų dalyką apie kalėjimo sistemą. Jis sako, kad visuomenė susitaria, kaip gyvens, ir tie susitarimai vadinami įstatymais. Visuomenė turi įrankį – policiją, kuri identifikuoja tuos, kurie nori apeiti tuos susitarimus. Policija identifikuo ja, suima, atveža į kitą įrankį – kalėjimų sistemą. Tos sistemos tikslas yra išmokyti visuomenės narį gyventi, jį pataisyti, kad jis vėl grįžtų. Viduriniais amžiais už bet kurį nusikaltimą kardavo, dabar to nėra. Dabar yra: identifikavo, pristatė, pradeda taisyti. Tokia yra teorija.

Bet praktika kitokia. Jie taiso keliolika metų. Tada susirenka lygtinio paleidimo komisija. Laimonas sako, kad jis turi teisėtus lūkesčius, kad jį pataisys, nes jo tikslas – kuo greičiau išeiti namo. Jam skiria programas, darbą su specialistais, socialinės reabilitacijos psichologais. Jis visur eina, nieko neatsisako. Bet kai susirenka komisija, jam sako: „Ne, tu nebūsi paleistas.“ Jis pradeda domėtis: kas paleista? Komisija nagrinėja 20 žmonių prašymus. Paleidžia vieną arba nei vieno. Jis lygina: įsivaizduokit įmonę, kuri gamina langus. Atvažiuoja užsakovas, klausia, kiek padarėt langų. Sako: vieną. Tokia įmonė ilgai nedirbs. O čia viskas gerai, iš biudžeto mokami pinigai, žmonės turi taisyti. Kai ateina jų darbo įvertinimo laikas, jie pasako: mes nepataisėm nei jo, nei jo. Ir tai nurašoma ant kalinio. Tarsi langai patys nepasigamino.

Aštuntas atmetimas ir jokio paaiškinimo

Laimonas sako, kad jis jau aštuntą kartą kreipėsi į lygtinio paleidimo komisiją. Penktus metus rašinėja. Prieš tai buvo septinta – gegužės mėnesį. Jis pateikė visus popierius, visus dokumentus. Į nieką nebuvo atsižvelgta. Jam buvo nurodyta, ką reikia padaryti. Jis nuotoliniu būdu dirbo, bet jam parašė, kad tas darbas neteisėtas. Nors valstybiniu mastu jis buvo absoliučiai teisėtas: jis buvo registruotas „Sodroje“, mokėjo mokesčius, prisidėjo prie BVP kūrimo. Jie pareikalavo išeiti iš to darbo, pavadino jį neteisėtu, ir įsidarbinti teisėtai. Jis tą padarė. Išėjo iš to darbo, pasidomėjo galimybėmis, pasirinko atsidaryti individualią veiklą. Kreipėsi į direktorių, gavo leidimą, išsiėmė registro pažymą. Įsidarbino teisėtai.

Antras nurodymas buvo dalyvauti programose. Jis visur dalyvauja, kur jam skiria. Jų jau nebėra kur dalyvauti. Jis baigęs keturias profesijas. Daugiau negali baigti, nes tam reikia poros tūkstančių eurų. Nemokamai neduoda daugiau nei keturių. O jei turėtų tuos porą tūkstančių, pervestų antstoliams – nukentėjusiam padengti. Užburtas ratas: baigė, ką galėjo, visur dalyvavo, nieko neatsisakė. Bet jie vis tiek nurodo. Praeina pusė metų, sudaroma socialinio tyrimo išvada. Kas dar rekomenduojama? Padedamas brūkšnelis. Nes nebėra ką rekomenduoti. Jis per 18 metų viską išlankė. Ateina į komisiją – aštuntą kartą nepaleidžia. Kokie bebūtų argumentai, jiems neįdomu.

Antstoliai, skolos ir sąžinė

Laimonas sako, kad komisijos išvadoje parašyta: „Nemoka antstolių.“ Logiškai mąstant, jei žmogus nemoka antstolių, reiškia jis piktavališkas, nenori mokėti. Bet jis buvo parašęs į Antstolių rūmus. Tie popieriai yra pristatyti. Jis rodo pažymas: kiekvienas antstolis, kiekviena suma, kas jam buvo priteista, kokios baudos – visos apmokėtos. Jis sėdėdamas nuolat mokėjo, dengė antstolius, kol padengė visus išskyrus vieną. Tas vienas – 60 000 eurų. Jis jų nepadengė, nes neturi tiek pinigų. Bet ta suma priteista ne jam vienam, o keturiems solidariai. Jis rodo pažymą: per vykdymo laikotarpį jis padengė 17 510 eurų. Yra įmokos: vasario 28, kovo 23, gegužės 2, liepos 13 ir taip toliau. Nuolat mokama pagal galimybes.

Jis sako: „Paleiskit mane namo, aš dirbsiu darbe, kur gausiu gerą algą, o ne pusę minimumo. Ir aš padengsiu daug greičiau.“ Kitas dalykas: už tą nusikaltimą jiems trims priteisė tą sumą. Jis buvo devintas „Fandono“ kisielių – stovėjo šone. Du veikėjai papasakojo, kad jis šalia stovėjo, ir visiems trims priteisė. Dabar paimkime sumą – 60 000 eurų – ir atimkime jo įmoką: 17 510 eurų plius vykdymo išlaidos antstoliams, beveik tūkstantis. Gaunasi nulis. Reiškia, žmonės, kurie padarė nusikaltimą, kurie jį įvėlė, nurodydami parodymuose, kad jis buvo šone, teismas neinterpretavo. Jie nurodinėjo jam veiksmus, kurių jis neatliko. Jis įrodinėjo, kad neatliko. Bet teismui buvo nesvarbu. Teisiškai vertinant: jūs visi trys buvot, jūs visi trys atsakingi. Bet jiems už tai, kad papasakojo, davė po du metus. Jis, kuris to žmogaus net nepažįsta, gavo 15 metų už tai, kad tylėjo. Ir prie viso to jis vienintelis dengia antstolius.

Šeima kaip inkaras

Laimonas pabrėžia, kad darydamas nusikaltimus jis neturėjo nei žmonos, nei vaikų, nei atsakomybės. Dabar jis prisistato gimimo liudijimą, santuokos liudijimą, žmonos nėštumo pažymėjimą. Bet komisijos išvadose apie tai nė vieno žodžio. Tarsi nėra. Jis sako: „Tai esminis inkaras gyvenime. Už ko tu kabiniesi. Tau yra ką prarasti. Tai šeima. Nieko svarbesnio už šeimą realiai nėra gyvenime.“ Nepaminėti to, apeiti, tarsi tai nieko nereiškia – jam tai neįtikėtina. Jis sako, kad komisija net neturėtų minėti bylos, kuri jam dabar iškelta, nes tai nesusiję su bausmės atlikimu. Tai visiškai kita istorija.

Mechanizmai, kurie neveikia

Jis pasakoja apie trumpalaikes išvykas į namus. Tai mechanizmas, skirtas tam, kad žmogus neprarastų socialinių ryšių. Kad žmona neprarastų tikėjimo laukti vyro. Kad potencialus darbdavys neprarastų tikėjimo, kad jis kada nors išeis. Kai nutrūksta socialiniai ryšiai, žmogus išmetamas į gatvę. Jis priverstas daryti nusikaltimą, nes reikia pavalgyti šiandien. Padaro mažmožį, grįžta atgal. Sako: „Va, nepasitaisė.“ Bet jį tai privertė. Laisvės sąjunga ar kas ten inicijuoja tuos dalykus mąsto, kaip padaryt, kad žmonės negrįžtų. Jie priima trumpalaikes išvykas į namus. Bet problema Lietuvos įstatymuose – korupcinis elementas. Tai ne tai, kad atnešei vokelį. Tai reiškia, kad žmogus gali nuspręsti į bet kurią pusę ir bus teisus. Prokuroras, kuris bandė jam duoti iki gyvos galvos ir jam nepavyko, jaučia asmeninę ambiciją. Jis gali paskambinti ir pasakyti: nepaleiskit jo namo. Ir juridiškai bus teisus.

Kad gautų trumpalaikę išvyką į namus, reikia turėti lengvą grupę. Jis turi lengvą grupę nuo 2017 metų. Tuoj bus 23 metai, o jis nė karto nebuvo paleistas į namus. Pas jį milžiniškas svertas: žmona ir ką tik gimęs kūdikis. Jam reikia žmonai parodyti, kad jis gyvas, kad jis čia, kad jis ne fikcija, kuri gyvena tik kalėjime ir niekada nepareis. Kad reikia palaukti, ir jis bus namuose. Bet šito jis negavo. Dabar pasikeitė direktorius, jis bandys kalbėti su nauju. Gal bus mažiau radikaliai nusiteikęs. Jis bandys įtikinti, kad jam nereikia bijoti. Jis nesu beprotis, kuris išėjęs bėgs laukais, darys naujus nusikaltimus. Jam likę 18 iš 20 metų. Tai reiškia labai mažai. Daryti kvailystes būtų beprotiškai neatsakinga. Direktorius turėtų būti ramus, kad jis jo nepaves. Kaip išeis, taip tvarkingai pareis.

Trys ketvirtosios ir neteisybė

Jis pasakoja apie mechanizmą „trys ketvirtosios“. Tai reiškia, kad kai žmogus atsidėjo tris ketvirtąsias bausmės termino, jis be jokių teismų išleidžiamas reintegruotis į visuomenę. Negali būti taip, kad sėdėjai dėžutėje, bausmė baigėsi, ir tu išspjaunamas lauk. Jis sako: „Aš nežinau, kaip gatvę pereiti. Aš 18 metų sėdžiu.“ Bet yra išimtis: šis mechanizmas taikomas tiems, kam iki 10 metų. Jei turi 10 metų, atsidėjai 7 su puse, išėjai. Bet jis mažiau atitrūkęs nuo laisvės negu tas, kuris atsidėjo 20. Jam tų trijų ketvirtųjų dar labiau reikia. Bet jo nėra. Įstatymas taikomas tik tiems, kurie turi mažesnę bausmę. Kam didelė – nieks negalioja. Netgi sugalvotas mechanizmas: jei būdamas pataisos įstaigoje padarei naują nusikaltimą ir tau nebegalioja lygtinis paleidimas, vis tiek likus dvejiem metam iki bausmės pabaigos važiuoji į atvirą koloniją ir ruošiesi gyvenimui laisvėje. Jis turi 20 metų, nepadarė naujo nusikaltimo, bet nieko negali. Sėdi iki galo. Po 20 metų jį išspjauna į gatvę ir žiūri, kaip jis pereis gatvę, kaip gyvens. Jis sako: „Aš nenoriu dalyvauti tokiam eksperimente. Aš noriu palaipsniui integruotis į visuomenę.“

Ką jis nori pasakyti

Laimonas sako, kad jam tai svarbu. Jis nori, kad visuomenė suprastų, kas yra įkalinimas ir kam jis skirtas. Jis nori, kad žmonės suprastų, kad sistema, kuri turėtų taisyti, dažnai tik dar labiau sulaužo. Jis nori, kad jo istorija būtų išgirsta. Jis nori grįžti namo. Jis nori dirbti, uždirbti, padengti skolas, būti su žmona ir vaikais. Jis sako: „Aš nenoriu grįžti atgal. Aš noriu gyventi normaliai laisvėje tarp visuomenės, ne kaip laukinis zooparke.“

Klausimas skaitytojui

Kaip manote, ar kalėjimų sistema, kuri aštuntą kartą atmeta žmogaus prašymą paleisti, nors jis atliko visus nurodymus, yra teisinga? Ar sistema turėtų labiau pasitikėti žmogumi, kuris nori pasikeisti? Pasidalinkite savo nuomone.