Joelas Rifkinas: 17 moterų žudikas, kuris teigia nejaučiantis gailesčio ir nesuprantantis, kodėl žudė
Vyras, kuris atrodė kaip visi kiti
1989-ieji. Long Ailendas, Niujorkas. Joelas Rifkinas gyvena su motina ir seserimi tame pačiame name, kuriame užaugo. Jam 30 metų. Jis niekuo neišsiskiria. Kaimynai jį pažįsta kaip tylų, kiek keistoką vaikiną, kuris vis dar gyvena su mama. Jis neturi draugų, neturi merginos, neturi pastovaus darbo. Bet jis turi paslaptį, kurią saugo nuo visų. Nuo 1989 iki 1993 metų jis nužudė 17 moterų. Dauguma jų buvo prostitutės, dirbusios Manhatano gatvėse. Jis jas smaugdavo, o kūnus išmėtydavo po visą Niujorko metropoliją. Kai kuriuos supjaustydavo, kad būtų lengviau paslėpti. Kitus įmesdavo į upes. Vieną paliko po čiužiniu netoli Kenedžio oro uosto. Ketverius metus niekas jo nepagavo. Jis tapo vienu produktyviausių serijinių žudikų Niujorko valstijos istorijoje. Ir kai galiausiai buvo sučiuptas, jis ramiai prisipažino. Be jausmų. Be gailesčio. Tarsi kalbėtų apie orą.
Vaikystė, kuri neatrodė kaip žudiko pradžia
Joelas Rifkinas gimė 1959 metais ir buvo įvaikintas pasiturinčios Long Ailendo poros. Jo tėvas buvo inžinierius, motina – namų šeimininkė. Šeima buvo viduriniosios klasės, tvarkinga, niekuo neišsiskirianti. Tačiau Joelas nėjo į tėvo pėdas. Jis buvo disleksikas, turėjo prastą koordinaciją, nemėgo sporto. Mokykloje jis tapo nuolatiniu patyčių taikiniu. „Aš tiesiog išprovokuodavau patyčias“, – prisiminė jis interviu su buvusiu FTB profiliuotoju Marku Safariku. Jis bandė išvengti smurto: ateidavo į mokyklą vėliau, išeidavo anksčiau, vengdavo bendraamžių. Jis užsisklendė savyje. Valandų valandas praleisdavo savo kambaryje, rinkdavo fosilijas, akmenis, juos klasifikuodavo. Tai buvo jo pasaulis, kuriame jis jautėsi saugus. Bet tada, būdamas 11–12 metų, jis pradėjo fantazuoti. Iš pradžių tai buvo fantazijos apie moteris, kurios yra dominuojamos, užgauliojamos. Vėliau atsirado „gladiatorių“ fantazijos, kuriose moterys kovoja dėl jo. „Ar tos fantazijos virsdavo seksualinėmis? Ne. Aš nežinojau, kas yra seksas. Tiesiog tai buvo kažkas, kas egzistuoja, bet aš negalėjau to sujungti“, – pasakojo jis. Paauglystėje jo fantazijos tapo dar intensyvesnės. Jis pradėjo domėtis merginomis, kurios juo nesidomėjo. Jis jautėsi atstumtas, nevykęs, niekam nereikalingas.
Pirmoji auka: Susie
Po vidurinės mokyklos Joelas planavo studijuoti žurnalistiką, bet gėdijosi būti merginas. Būdamas 17–18 metų jis nuvažiavo į Niujorką ir nusipirko prostitutę. Tai buvo jo pirmasis seksualinis kontaktas. „Ji nebuvo drovi dėl savo profesijos. Ji tiesiog priėjo ir pasakė: ieškai pasimatymo? Aš pasakiau: taip, o kas? Ji pasakė kainas. Ir viskas“, – prisiminė jis. Nuo to laiko jis tapo priklausomas. Jis pradėjo lankytis pas prostitutes vis dažniau. Jis išleisdavo visus pinigus, kuriuos uždirbdavo iš atsitiktinių darbų. Jis netgi metė koledžą ir grįžo gyventi pas tėvus. „Tai buvo viską apimanti priklausomybė“, – sakė jis. 1989 metų kovą, būdamas 30 metų, jis nuvažiavo į Manhatano žemutinį Istsaidą, kur dirbo gatvės prostitutės. Jis pasirinko jauną moterį, vardu Susie. Ji buvo narkomanė. Jo motina buvo išvykusi verslo reikalais. Jis nuvežė Susie į savo vaikystės namus Long Ailende. Jis planavo tiesiog pasilinksminti. Bet Susie norėjo narkotikų, norėjo miego, norėjo daugiau pinigų. Ji nebendradarbiavo. Jis buvo su ja 10–11 valandų. Galiausiai jis paėmė artilerijos sviedinio kevalą ir trenkė jai į galvą. Tada jis įgyvendino savo fantaziją – ją pasmaugė. „Viena ranka buvo apie jos galvą, kita po ranka, smakras, kaklas. Aš uždusinau ją savo dilbiu“, – pasakojo jis. Susie kovojo, bet galiausiai nustojo judėti. Joelas panikavo. Jis tikėjosi, kad policija tuoj pat įsiverš pro duris. Jis tikrino langus, žaliuzes. Bet niekas neatėjo. Jis užmigo. Kitą rytą jis suprato, ką padarė. Jis supjaustė kūną į mažus gabalus, sudėjo į plastikinius maišus ir išmėtė po Niujorką ir Naująjį Džersį. „Aš galvojau: padaryk viską kuo mažesniu, kad viskas išnyktų. Tai buvo pagrindinė mintis“, – sakė jis.
18 mėnesių tyla ir antroji auka
Po pirmosios žmogžudystės Joelas prisiekė daugiau niekada nežudyti. Jis grįžo prie prostitūčių, bet tik seksualiniams santykiams. Tačiau kiekvieną kartą jis mintyse išgyvendavo tą naktį su Susie. „Kai kurios naktys buvo siaubingos, kitos – malonios, jaudinančios“, – pasakojo jis. Praėjo 18 mėnesių. 1990 metų pabaigoje jis vėl nuvažiavo į Manhataną. Jis pasirinko Julie Blackbird. Jo motina vėl buvo išvykusi. Jis nuvežė Julie į savo namus. Ji praleido naktį. Jie žiūrėjo televizorių, ji nusiprausė po dušu. „Jei nebūtumėte žinoję, kas tai yra, būtumėte galvoję, kad jie yra pora pasimatyme“, – sakė profiliuotojas Safarikas. Prieš veždamas ją atgal į miestą, Joelas sutiko nuvežti ją prie bankomato, kad išimtų daugiau pinigų. Tada jis trenkė jai iš nugaros. „Aš trenkiau jai kartą, tada pasmaugiau.“ Paklaustas, kodėl trenkė, jis negalėjo atsakyti. „Aš tiesiog nusprendžiau tai padaryti. Nežinau, kodėl.“ Jis supjaustė Julie kūną ir sudėjo į cementu užpildytus konteinerius, kuriuos įmetė į Manhatano apylinkių vandenis.
Trečioji auka ir knyga, kuri tapo pamoka
1991 metų liepą Joelas pasirinko 31-erių Barbarą Jacobs. Jis vėl atsivežė ją į savo namus. Jis sėdėjo svetainėje ir svarstė, ar tik fantazuoti apie jos pasmaugimą, ar tai padaryti iš tikrųjų. „Aš nusprendžiau, kad jei tai padarysiu, galėsiu sustabdyti tuos vaizdus savo galvoje. Jie susilies ir nebesudarys prasmės. Aš galėsiu tai sustabdyti“, – pasakojo jis. Jis trenkė jai tokiu pačiu daiktu, kokiu nužudė Julie, ir tada ją pasmaugė. Jis įmetė jos kūną į Hadsono upę, bet buvo neatsargus. Kūną netrukus rado ugniagesiai, treniravęsi netoliese. Jo neatsargumas augo. Jis jautėsi vis labiau pasitikintis savimi. „Aš pradėjau galvoti, kad kažkas vyksta. Aš tai dariau ne kartą. Pradėjau ieškoti atsakymų knygose ir bibliotekose.“ Viena knygų, kurią jis rado, buvo apie Green River žudiką. „Ji tapo ne tik reportažu, bet ir instrukcija, kaip tai daryti.“ Jis pradėjo rinkti savo aukų daiktus: vairuotojo pažymėjimus, papuošalus, auskarus, net AIDS vaistus. Jis juos laikė savo kambaryje, kad galėtų prisiminti ir išgyventi tuos momentus.
Pagreitis: nuo trijų iki septyniolikos
Po trečiosios žmogžudystės Joelas tapo drąsesnis ir žudė vis dažniau. 1991 metų vasarą jis pasirinko 22-ejų Mary Ellen DeLuca. Ji norėjo tik narkotikų. Jis 10 valandų su ja važinėjo po miestą, kol ji galiausiai sutiko nuvažiuoti į motelį. Ji pradėjo verkti ir sakyti, kad nori mirti. „Aš pagriebiau ją iš priekio ir pasmaugiau. Ji priešinosi mažiausiai iš visų.“ Paklaustas, kodėl ją nužudė, jis atsakė: „Ji tikriausiai buvo išsekusi. Aš girdėjau savo mėnesio ir savaitės atgarsius. Ji skundėsi savo gyvenimu, o aš jaučiau tą patį.“ Po kelių savaičių jis nužudė 31-erių Y Lee Le per dienos šviesą savo automobilyje. Intervalai tarp žmogžudysčių mažėjo. Per ateinančius 16 mėnesių jis nužudė dar 11 moterų. „Tai buvo tarsi bėgantis traukinys. Jis nebegalėjo sustoti.“ Daugumą jis pasmaugdavo savo automobilyje ir išmesdavo į Niujorko apylinkių vandenis. Vieną paliko po čiužiniu netoli Kenedžio oro uosto. Kitas užkasė negiliuose kapuose. Jis buvo įsitikinęs, kad nebus pagautas.
Suėmimas: atsitiktinumas, kuris baigė viską
1993 metų birželio 28 dieną, apie 3 valandą nakties, du Niujorko valstijos policijos pareigūnai patruliavo Long Ailendo pietinėje greitkelio atkarpoje. Jie pastebėjo pikapą, važiuojantį į rytus, be numerių. Jie nusprendė jį sustabdyti. Vairuotojas buvo Joelas Rifkinas. Jis važiavo į Republic oro uostą, kad išmestų savo 17-osios aukos Tiffany Bresciani kūną. Tiffany buvo 22-erių pabėgėlė iš Luizianos. Ji buvo prostitutė. Jis ją pasmaugė, nes ji „netinkamai atliko“ savo darbą. Jis buvo sustabdęs automobilį, bet tada pamatė policijos automobilį ir nusprendė bėgti. Jis pasiekė 90 mylių per valandą greitį, automobilis pakilo ant dviejų ratų. Galiausiai jis rėžėsi į elektros stulpą. Pareigūnai priėjo prie jo. Jis pakėlė rankas ir pasidavė. Jie pajuto stiprų kvapą. „Praėjus pusei mylios nuo įvykio vietos jaučiau negyvo kūno kvapą“, – prisiminė vienas pareigūnų. Tiffany kūnas buvo rastas supuvęs pikapo galinėje dalyje. Jis buvo suimtas ir nuvežtas į policijos nuovadą Farmingdeile.
Prisipažinimas: 17
Tyrėjai buvo nustebinti jo ramybės. Jis elgėsi tarsi nieko neatsitiko. „Jis paklausė: ar jūs kada nors tai darėte? Ar tai buvo 100, 80, 90? Jis skaičiavo žemyn, kol galiausiai pasakė: 17“, – prisiminė vienas tyrėjų. „Mes visi atsisėdome atgal į kėdes.“ Joelas paprašė popieriaus ir rašiklio. Jis norėjo užrašyti visus 17 vardų. Jis rašė be jokio dvejojimo. „Jis tiesiog išvardijo juos visus. Tai buvo neįtikėtina.“ Policija gavo orderį kratai jo motinos namuose. Jie rado dešimtis daiktų, kuriuos jis buvo paėmęs iš savo aukų. Vairuotojo pažymėjimus, papuošalus, auskarus, net AIDS vaistus. „Tai buvo lobynas įrodymų, kurie tiesiogiai siejo jį su daugybe žmogžudysčių. Ir daugelis tų žmogžudysčių policijai net nebuvo žinomos“, – sakė tyrėjai.
Interviu: žmogus be empatijos
Buvęs FTB profiliuotojas Markas Safarikas kalbėjosi su Joelu kalėjime. Jis bandė suprasti, kas slypi už šio žmogaus akių. „Kai jis įėjo į kambarį, pajutau, kad jis labai įsitempęs. Jis žvalgėsi, jautėsi nepatogiai.“ Safarikas bandė užmegzti ryšį. Jis pasakojo apie savo darbą, apie tai, kaip profiliuoja nusikaltėlius. Jis norėjo, kad Joelas juo pasitikėtų. Paklaustas apie savo aukas, Joelas sakė: „Kai kurias aš žiūrėjau. Kitų ne. Kai kurias laikiau. Kartais žiūrėjau pro langą. Kartais tiesiog spoksodavau į tuščią erdvę.“ Jis prisipažino, kad žudydamas nejautė nieko. „Aš tiesiog norėjau, kad tai baigtųsi. Aš norėjau, kad viskas būtų baigta.“ Safarikas jo paklausė: „Ar tau patiko tas jausmas, kad kontroliuoji ją? Kad esi kaip Dievas?“ Joelas atsakė: „Aš to nejaučiau. Aš tik norėjau, kad ji mirtų.“ Psichologai jį apibūdino kaip psichopatą. „Jis neturi empatijos, jis nejaučia gailesčio. Tai leidžia jam nužudyti ir tada tiesiog grįžti į savo gyvenimą tarsi nieko nebūtų nutikę.“
Teismas ir nuosprendis
1994 metais Joelas Rifkinas stojo prieš teismą dėl Tiffany Bresciani nužudymo. Jis bandė gintis tuo, kad yra nepakaltinamas. Tačiau prisiekusieji per 2,5 valandos priėmė nuosprendį: kaltas. Teisėjas skyrė jam 25 metus iki gyvos galvos. Vėliau jis prisipažino dar dėl septynių žmogžudysčių. Iš viso jis buvo nuteistas 203 metams kalėjimo. Šiandien jis atlieka bausmę specialiame kalėjimo skyriuje, skirtame didelės rizikos ir žinomų nusikaltėlių kaliniams. Jis teigia, kad kalėjime jaučiasi geriau nei laisvėje. „Čia yra daug seksualinių nusikaltėlių. Niekas į mane nežiūri kaip į ypač iškrypėlį.“ Jis dalyvauja programose, dirba. Jis sako, kad jo diena turi ritmą. Paklaustas, ar kada nors galvoja apie savo aukas kaip apie asmenybes, jis atsako: „Dabar dažniau. Tiffany buvo 22-ejų. Ar ji dar būtų vartojusi narkotikus, ar būtų turėjusi šeimą? Kokia tikimybė, kad ji būtų išėjusi iš to gatvės gyvenimo?“ Paklaustas, ar tai jam rūpi, jis atsako: „Kartais taip.“
Ar jis būtų sustojęs?
Safarikas jo paklausė: „Jei nebūtumėte buvęs sučiuptas tą naktį, ar būtumėte sustojęs?“ Joelas atsakė: „Aš turėjau planą.“ Jis ketino persikelti į Virdžinijos kaimo vietovę, nusipirkti namelyje miške ir gyventi iš to, ką turi. Bet Safarikas pastebėjo: „Bet jūs būtumėte atradęs gatves. Jūs būtumėte turėjęs tai daryti. Jūs nebūtumėte likęs namelyje.“ Joelas pripažino: „Tai viena iš tų melagių, kurias sau sakai.“ Safarikas mano, kad Joelas būtų žudęs toliau. „Jis būtų tęsęs, kol būtų buvęs sučiuptas. Tai buvo kompulsija. Jis jautė, kad turi tai daryti.“
Ką tai reiškia visuomenei
Joelo Rifkino istorija – tai priminimas, kad serijiniai žudikai ne visada atrodo kaip monstrai. Jie gali būti tylūs, nevykę, gyvenantys su mama, dirbantys atsitiktinius darbus. Jie gali būti nepastebimi. Jų aukos dažnai būna tie, kurių visuomenė nenori matyti: prostitutės, narkomanės, benamės. Jų dingimas nesulaukia tokio pat dėmesio kaip kitų. Joelas Rifkinas tuo pasinaudojo. Jis žinojo, kad niekas neieškos šių moterų. Ir jis buvo teisus. Ketverius metus jis žudė, o policija net nepastebėjo ryšio tarp žmogžudysčių. Tik atsitiktinumas – policijos patrulis, pastebėjęs automobilį be numerių – jį sustabdė. Jei ne tas patrulis, jis galbūt būtų žudęs toliau. Tai kelia klausimą: kiek dar tokių žmonių gyvena tarp mūsų? Ir kiek aukų lieka nepastebėtos? Kaip manote, ar visuomenė pakankamai saugo pažeidžiamiausius savo narius? Pasidalinkite savo nuomone.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.