Kraujas, kokainas ir karstai: kaip ketvirtoji Italijos mafija pavertė Apuliją šešėline imperija

„Valstybė mus vadina nusikaltėliais. O ar jie patys geresni? Jei padarysi klaidą – tu miręs. Tave tiesiog išmeta į jūros dugną, ir viskas baigta.“ Tai nėra ištrauka iš kino filmo apie praėjusio amžiaus Siciliją. Šie žodžiai skamba šiandien, vos keliasdešimt kilometrų nuo saulėtų Pietų Italijos kurortų, kur turistai mėgaujasi krištolo skaidrumo Adrijos jūra ir šimtamečiais alyvmedžiais.

Apulija – siauras Italijos „aulinio batas“, kurio krantus skalauja Adrijos ir Jonijos jūros. Šis regionas ilgą laiką buvo laikomas ramybės uostu, kol šalies šiaurė ir kaimyniniai regionai kentėjo nuo garsiųjų mafijos klanų. Tačiau už idiliškų atvirukų peizažo slypi viena jauniausių, žiauriausių ir mažiausiai nuspėjamų nusikalstamų organizacijų Europoje – „Sacra Corona Unita“ (Šventoji vieninga karūna). Jos atstovai valdo slaptus kelius, jungiančius Pietų Italiją su Balkanais, o jų taisyklės nepripažįsta nei pasigailėjimo, nei klaidų.

Vos 70 kilometrų iki narkotikų arterijos

Norint suprasti, kodėl ši organizacija tapo ketvirtąja galingiausia Italijos mafija greta Sicilijos „Cosa Nostra“, Kalabrijos „’Ndrangheta“ ir Neapolio „Camorra“, pakanka pažvelgti į žemėlapį. Nuo rytinės Apulijos pakrantės iki Balkanų – vos apie septyniasdešimt kilometrų vandens keliu. Šis siauras Adrijos jūros ruožas tapo vartais, pro kuriuos į Vakarų Europą plūsta kontrabanda.

Per Albaniją ir kaimynines Balkanų valstybes driekiasi tiesioginiai maršrutai iš Afganistano, iš kur gabenamas heroinas. Iš buvusio sovietinio bloko šalių per šį koridorių plaukia ginklai, o pastaraisiais metais Albanijos nusikaltėliai užsitikrino tiesioginį ryšį su Lotynų Amerikos kokaino karteliais. Glaudi partnerystė su albanų klanais leido Apulijos nusikaltėliams per kelis dešimtmečius sukurti milžiniškos galios šešėlinį verslą.

Nusikalstamo pasaulio atstovai atvirai pasakoja, kaip veikia ši grandinė. Ryšininkas Albanijoje suderina krovinį ir praneša tikslų laiką, kada motorinė valtis pasirodys netoli Italijos krantų. Vietiniai klanai pasitinka siuntas jūroje, o vėliau jas išsklaido po visą šalį ir gabena toliau – į Vokietiją bei Šiaurės Europą. Savaitinės partijos paprastai siekia nuo penkių iki dešimties kilogramų. Tokia taktika pasirinkta sąmoningai: geriau rizikuoti mažesniais kiekiais, nei prarasti dešimtis kilogramų vienu metu.

Kai šimtai tūkstančių eurų nugrimzta į dugną

Narkotikų perkrovimas atviroje jūroje – kruopščiai planuojama operacija, kurioje naudojami vandens motociklai ir nedideli žvejybiniai laivai. Jie išplaukia vos porą kilometrų nuo kranto ir dienos šviesoje susitinka su albanų kurieriais, stengdamiesi susilieti su poilsiautojų ir vietos žvejų srautu. Tačiau net ir labiausiai apgalvotuose planuose pasitaiko klaidų, o šiame pasaulyje už jas mokama gyvybe.

Per vieną iš tokių operacijų netoli Brindizio pakrantės albanų laivas pasirodė sutartoje vietoje, tačiau perduodant kroviniui skirtą paketą su penkiais kilogramais gryno kokaino, įvyko incidentas – krepšys išsprūdo ir nugrimzdo į Adrijos gelmes. Akimirksniu prasidėjo panika ir abipusiai kaltinimai. Šimtai tūkstančių eurų per kelias sekundes dingo vandenyje.

Klanų taisyklės tokiose situacijose negailestingos. Jei kaltė gula ant vietinių pečių, nuostoliai dengiami iš savų resursų. Jei suklydo tiekėjai – jie privalo atlyginti žalą. Tačiau žmogus, kurio rankos paleido krovį, retai sulaukia antro šanso. Tokiose struktūrose nesėkmė prilyginama išdavystei, o jos kaina – mirtis be teisės pasiaiškinti.

Kaip „ramus kurortas“ tapo karo lauku

Kriminalinės sociologijos ekspertas Ferdinando Espina pabrėžia, kad „Sacra Corona Unita“ atsiradimas buvo visiškai kitoks nei tradicinių Italijos mafijų. Skirtingai nuo Sicilijos ar Kalabrijos, Apulijoje šimtmečius nebuvo vieningos nusikalstamos struktūros – čia veikė pavienės samdinių ir smulkių plėšikų grupės. Viskas pasikeitė praėjusio amžiaus pabaigoje, kai į šį regioną ėmė veržtis Neapolio „Camorra“ ir Kalabrijos „’Ndrangheta“.

Vietiniai nusikaltėliai nusprendė susivienyti, kad apgintų savo teritoriją. Tuo metu valdžios institucijos padarė lemtingą klaidą: žodis „mafija“ Apulijai atrodė svetimas. Visi kalbėjo apie saulę, turizmą, alyvuogių aliejų ir sveiką ekonomiką, nematydami, kaip po nosimi formuojasi žiaurus sindikatas. Šis naivus ignoravimas kainavo brangiai – per ketverius metus vidiniuose klanų karuose žuvo beveik keturi šimtai žmonių.

Pasak ekspertų, organizacijos smurtą lėmė ir jos lyderių amžius. Jauni klanų vadeivos siekė įsitvirtinti jėga, baime ir teroru. Naktiniai sprogdinimai, padegimai ir šūviai gatvėse tapo Apulijos kasdienybe. Šiandien organizacija yra susiskaldžiusi – regione veikia daugiau nei penkiasdešimt atskirų klanų. Šis susiskaidymas daro ją sunkiau prognozuojama, o jos čiuptuvai giliai prasiskverbė į legalius verslus: lošimo namus, viešuosius pirkimus ir statybas.

Politikai, teisėjai ir senieji krikštatėviai

Vienas iš veteranų, stovėjusių prie organizacijos ištakų, neslepia, kad tikroji mafijos galia niekada nepriklausė tiems, kurie tiesiog šaudo gatvėse. Jo teigimu, tikroji valdžia prasideda ten, kur susikerta nusikaltėlių, teisėjų ir politikų interesai.

Senojo krikštatėvio žodžiais, ryšiams su politikais užmegzti prireikdavo vos kelių mėnesių, o vėliau kandidatai patys ateidavo prašyti paramos. Rinkimuose mafijos šeima garantuoja balsus tam tikruose rajonuose – Kalabrijoje, Venete ar pačioje Apulijoje. Užsitikrinę postus, politikai tampa klanų skolininkais. Paklaustas apie valstybės kaltinimus, veteranas tik šypteli: kai pareigūnai sulaiko nusikaltėlius su didžiulėmis grynųjų sumomis, jie garsiai klausia, iš kur tie pinigai, bet niekada neatskleidžia, kam jie buvo skirti – nes didelė dalis tų lėšų nusėda pas pačius sprendimų priėmėjus.

Šis cinizmas persmelkia visą organizacijos hierarchiją. Senosios kartos atstovai save pateikia kaip savotiškus „tvarkdarius“, nors jų rankos suteptos krauju. Taisyklė paprasta: jei nežeidi jų interesų – gyveni, jei bandai stoti skersai kelio – prasideda karas.

ijos" aria-hidden="true" class="anchor" id="narkotikų-maršrutai-nuo-atsarginio-rato-iki-vokietijos">Narkotikų maršrutai: nuo atsarginio rato iki Vokietijos

Kasdienis klanų darbas – neatslūgstanti logistika. Vienas iš vadeivų, žinomas slapyvardžiu „Squalo“ (Ryklys), parodė, kaip šiandien gabenamos narkotikų partijos. Didelių, dešimčių kilogramų siuntų atsisakyta – tai kelia per daug įtarimų. Vietoj to naudojama estafetės sistema.

Keli kilogramai heroino ar kokaino paslepiami automobilio atsarginiame rate. Kad specialiai apmokyti policijos šunys neuuuostų krovinio, pakuotės maskuojamos stipriais kvapais – malta kava, žuvimi ar cheminiais automobilių gaivikliais. Vienas vairuotojas nuveža mašiną iki sutarto taško, ten krovinys perkeliamas į kitą transporto priemonę, prie vairo sėda kitas žmogus. Taip grandinė driekiasi į šiaurę – pro Milaną, Peskarą, Ankoną, kol pasiekia Vokietiją.

Pakeliui veikia patikimi taškai, kuriais rūpinasi šeimos partneriai. Už kiekvieną klaidą šiame kelyje gresia greitas susidorojimas. Nusikaltėlių žargone nėra vietos metaforoms: jie atvirai kalba, kad prasižengusius žmones paprasčiausiai įbetonuoja ir nuleidžia į jūros dugną, kur pėdsakus sunaikina žuvys.

Žiaurūs ritualai ir paaugliai be ateities

Norintiems prisijungti prie organizacijos durys nėra atviros kiekvienam. Naujokai privalo pereiti iniciacijos ritualus, kurie labiau primena kankinimus nei krikštą. Apleistose kaimo sodybose toli nuo gyvenviečių kandidatai rišami, paliekami be maisto ir vandens paromis, tikrinant jų psichologinį atsparumą.

Siekdami įsitikinti, kad sulaikytas asmuo neišduos paslapčių policijai, klanų nariai naudoja automobilių akumuliatorius – kandidatai kankinami elektros srove. Jei žmogus atlaiko skausmą ir nepalūžta, jis priimamas. Jei ne – jis privalo nedelsiant dingti iš regiono ir amžiams užmiršti tai, ką matė. Pagrindinė taisyklė čia nesikeičia dešimtmečiais: ką matei ar girdėjai, negali pasakyti net savo šešėliui.

Į šiuos spąstus lengvai patenka jauni žmonės. Septyniolikmetis Maurizio, atliekantis bausmę nepilnamečių pataisos namuose, yra tipiškas pavyzdys. Jo tėvas ilgus metus sirgo sunkia liga ir mirė, motina viena nepajėgė išlaikyti šeimos, todėl trūko pinigų. Šešėlinis pasaulis greitai pastebėjo pažeidžiamą paauglį.

Nusikaltėliai jam padėjo finansais, suteikė apsaugą gatvėje ir leido pasijusti saugiam. Tačiau ši pagalba turėjo kainą – neterminuotą ištikimybės sutartį. Vaikinas atvirai pripažįsta: jei klanas paskambins ir lieps bėgti bei atlikti užduotį, jis neturės pasirinkimo. Net jei tektų stoti prieš savo paties brolį. Iš šios organizacijos pasitraukti galima tik vienu būdu – karste.

Karstai, greitosios pagalbos automobiliai ir ginklų srautai

Narkotikai – tik viena „Sacra Corona Unita“ pajamų dalis. Teisėsaugos duomenimis, ši organizacija yra viena pagrindinių nelegalių ginklų tiekėjų visoje Italijoje. Pistoletai, automatai „Kalašnikov“ ir medžiokliniai šautuvai atgabenami iš Albanijos, o pusė šio arsenalo parduodama užsienio pirkėjams.

Ypatingas ryšys klanus sieja su Vokietijos rinka. Ginklų kontrabandai naudojami patys ciniškiausi metodai. Kai kurios klanų šeimos turi glaudžių ryšių su laidojimo paslaugų biurais. Ginklai slepiami tikruose karstuose ir vežami katafalkais kartu su mirusiaisiais arba gabenami pacientus transportuojančiuose greitosios pagalbos automobiliuose. Niekas nestabdo ir netikrina gedinčiųjų procesijų ar skubančių medikų.

Vokietijoje itin paklausūs lygiavamzdžiai medžiokliniai šautuvai. Nusikaltėliai juos vertina labiau nei pistoletus, nes jie nepakeičiami puldinėjant inkasatorių šarvuočius – šūvis iš arti tiesiog išdrasko bet kokį taikinį. Ginklas klanų nariams tampa beveik šventu daiktu, kurį jie vadina savo „sūnumi“ ir laiko neatsiejama asmenybės dalimi.

Dvidešimt keturios valandos iki mirties: sūrininko kaukė

Pats šiurpiausias šios organizacijos veidas atsiskleidžia bendraujant su tais, kurie atlieka juodžiausią darbą. Vienas iš klano samdomų žudikų dienomis gyvena visiškai paprasto kaimo gyventojo gyvenimą. Jis gamina sūrius, bendrauja su kaimynais – mokytojais, durininkais, medkirčiais – ir niekam nekelia nė menkiausio įtarimo.

Tačiau gavęs klano skambutį, jis akimirksniu tampa egzekutoriumi. Jo paslaugų kainoraštis aiškus ir pragmatiškas: vietos politiko likvidavimas kainuoja apie penkiasdešimt tūkstančių eurų, eilinio žmogaus nužudymas – nuo dvidešimties iki dvidešimt penkių tūkstančių. Sprogdinimo organizavimas įvertintas dešimčia ar dvylika tūkstančių, o paprastas „įspėjimas“ šūviu į koją – penkiais tūkstančiais eurų.

Prieš smogdamas, jis taikinį stebi mėnesį ar du, kol išstudijuoja kiekvieną žingsnį. Po šūvio iš dvylikto kalibro šautuvo kūnas užkasamas ekskavatoriumi atokiuose laukuose arba sušeriamas kiaulėms, kurios nepalieka jokių pėdsakų. Paklaustas apie sąžinės graužatį, jis tik gūžteli pečiais – jam tai tiesiog darbas ir įsakymų vykdymas. Tačiau net ir šis žmogus pripažįsta niekada neturintis ramybės: naktimis jis miega su pistoletu po ranka, nes puikiai supranta neišvengiamą taisyklę – ką pasėsi, tą ir pjausi.

Šaknys, kurias sunku išrauti

„Sacra Corona Unita“ iš pamatų paneigia mitą, kad mafija Italijoje yra tik praeities reliktas. Jauna, pragmatiška ir itin lanksti organizacija sugebėjo užsitikrinti strateginę poziciją prie Adrijos jūros, sujungdama Balkanų kriminalinius kelius su Europos rinka.

Kol senieji bosai dalijasi patirtimi ir ryšiais politikos kuluaruose, naujoji karta plečia įtaką pasitelkdama technologijas, mažų siuntų logistiką ir pažeidžiamus jaunuolius, neturinčius kitos išeities. Ši sistema maitinasi socialine atskirtimi, skurdu ir tylėjimo įstatymu, kurį pažeidus bausmė ateina nedelsiant.

Ar įmanoma sustabdyti organizaciją, kurios šaknys siekia ne tik uostų prieplaukas, bet ir valdžios kabinetus bei tarptautinius koridorius? Kokia jūsų nuomonė – ar griežtos teisėsaugos priemonės gali įveikti kartomis perduodamą mafijos kultūrą, ar tam reikalingas visiškas socialinės sistemos perkrovimas?