Green River žudikas ir Pee Wee Gaskins: du žmonės, pavertę Amerikos pakeles kapinėmis
Nusikaltimai, kurie prasidėjo nuo paprasto pranešimo
Kai kurios didžiausios bylos prasideda nuo dingusio žmogaus. Sietlo policija 1982 metais gavo pranešimą apie dingusią moterį, kuri dirbo pakelėje. Netrukus paaiškėjo, kad tai ne vienintelė auka. Per dvejus metus toje pačioje vietoje dingo dešimtys jaunų moterų. Kai kurios iš jų buvo rastos negyvos, kitos – tik po daugelio metų. Žmogus, kuris jas žudė, ilgą laiką liko nepagautas. Jis buvo vadinamas Green River žudiku. Tuo pat metu kitame Amerikos pakraštyje – Pietų Karolinoje – vyko kita siaubo istorija. Vyras, vardu Donaldas „Pee Wee“ Gaskinsas, tvirtino nužudęs daugiau nei šimtą žmonių. Abi bylos atskleidė, kad žudikai gali atrodyti kaip paprasti žmonės, o jų aukos – kaip niekam nereikalingi žmonės. Tačiau kiekviena jų buvo kažkieno dukra, sesuo ar motina.
Green River žudikas: teroras Sietlo pakelėse
1982 metais Sietlo apylinkėse, netoli Green River upės, buvo rasti trijų moterų kūnai. Tai buvo 16-metė Opel Mills, 17-metė Cynthia Jean Hines ir 31-erių Marcia Chapman. Visos trys buvo pagrobtos iš tos pačios vietos – Highway 99 ruožo, kuris buvo vadinamas tiesiog „The Strip“. Ten dirbo prostitucija, ten važinėjo jaunos moterys, ieškančios pinigų. Policija suprato, kad turi reikalą su serijiniu žudiku. FTB jį pavadino organizuotu nusikaltėliu: jis planuodavo, rinkdavosi aukas, mokėdavo išvengti sulaikymo. Jis buvo psichopatas, kuriam žmogus buvo tik objektas malonumui.
Per 1982 metus dingo mažiausiai 15 merginų. Tarp jų buvo 18-metė Mary Bridget Meehan, kuri buvo 8,5 mėnesio nėščia. Ji dingo nuo tos pačios pakelės. Jos šeima buvo pasiturinti, ji mokėsi katalikiškoje mokykloje, bet įsivėlė į narkotikus ir pabėgo su vaikinu. Netrukus jos kūnas buvo rastas sekliame kape. 15-metė Deborah Lorraine Estes taip pat dingo. 16-metė Linda Jane Rule buvo rasta vėliau – jos skeletas gulėjo po krūmu. Visos šios merginos buvo jaunos, pažeidžiamos, dažnai iš sudėtingų šeimų. Green River žudikas jas rinkosi ne atsitiktinai – jis žinojo, kur jų ieškoti.
Tyrimas, kuris užtruko beveik du dešimtmečius
Policija turėjo daug įtariamųjų. Vienas iš jų buvo vietinis sunkvežimių dažytojas Gary Ridgway. Jis buvo apklausiamas kelis kartus. Net praėjo melo detektoriaus testą. Ridgway buvo vedęs, atrodė kaip paprastas darbininkas. Jo žmona Judith vėliau prisiminė, kad jis buvo malonus, niekada nepykdavo, mėgo kantri muziką. Ji net neįtarė, kas slypi už tos ramios išorės. 1980-aisiais jis nustojo žudyti. Vėliau prisipažino, kad „nukrito nuo vežimo“, kai susipažino su trečiąja žmona. Tačiau 2001 metais DNR technologijos leido palyginti ankstyvųjų aukų mėginius su vyrais, kurie buvo apklausti tyrimo metu. Vienas iš jų buvo Ridgway. DNR sutapo. Tai buvo lūžis.
Ridgway buvo suimtas. Iš pradžių jis neigė kaltę. Tačiau kai buvo rasta daugiau įrodymų, jis pasikeitė. „Aš melavau jums visus tuos metus. Aš manipuliuodavau visais. Aš juos visas nužudžiau“, – prisipažino jis. 2003 metais 54-erių Ridgway pripažino 48 nužudymus. Jis sutiko bendradarbiauti ir parodyti, kur paslėpė kūnus, mainais už tai, kad nebūtų nuteistas mirties bausme. Teismas skyrė jam 48 kartus po gyvybę – 48 kalėjimo iki gyvos galvos nuosprendžius be teisės į lygtinį paleidimą. Tai buvo vienas ilgiausių ir brangiausių baudžiamųjų procesų JAV istorijoje.
Kaip jis tapo žudiku?
Gary Ridgway gimė 1949 metais. Jis augo šeimoje, kurioje tėvas dirbo autobuso vairuotoju. Tėvas dažnai prie vaiko kalbėdavo apie prostitutes, vadindavo jas „žemės šiukšlėmis“. Ridgway vaikystėje šlapindavosi į lovą. Motina jį maudydavo, o kartą jos chalatas atsivėrė, ir jis pajuto susijaudinimą. Vėliau jis prisipažino turėjęs seksualinių jausmų motinai. Psichologai sako, kad tokie dalykai gali labai sutrikdyti paauglį. Be to, jis buvo mažo ūgio, tylus, nepastebimas. Mokykloje jis buvo „peliukas“, kur io niekas nekreipė dėmesio. Būdamas 16 metų jis nuėjo prie šešiametės mergaitės, kuri žaidė kieme, ir įsmeigė jai peilį į pilvą. Jis pasakė, kad norėjo sužinoti, kaip jaučiasi žudydamas. Mergaitė išgyveno. Niekas jo nesurado. Tai buvo pirmasis jo bandymas.
Vėliau jis tarnavo kariuomenėje, vedė, dirbo „Kenworth“ gamykloje. Po antrosios santuokos žlugimo jis pradėjo lankytis prostitutėse. Jis pats sakė tapęs priklausomas nuo jų. Jis žudydavo jas dažniausiai pasmaugdamas. Kai kurias nužudęs, jis grįždavo prie jų kūnų ir su jais lytiškai santykiaudavo. Jis aiškindavo, kad taip darė, nes nereikėjo mokėti. Jis nesuprato, kodėl tai daro. Jis sakė, kad žmogus jam buvo tik objektas. Jis neatsimindavo jų vardų, veidų. Tik vietas, kur paliko kūnus.
Pee Wee Gaskins: vyras, kuris norėjo būti žinomas
Tuo pat metu Pietų Karolinoje veikė kitas žudikas. Donaldas „Pee Wee“ Gaskinsas buvo mažo ūgio, apie 160 cm, ir važinėjo senais katafalkais. Jis gyrėsi turįs savo kapines. Daugelis juo netikėjo. Tačiau 1975 metais, kai dingo 13-metė moksleivė Kim Gaskins, policija atrado miške šešis kūnus. Tai buvo tik pradžia. Gaskinsas prisipažino nužudęs 13 žmonių. Tačiau kalėjime jis ėmė pasakoti, kad iš tikrųjų nužudė 80–90 jaunų žmonių, daugiausia palei pakrantę. Jis sakė juos kankinęs, paskui nužudydavęs ir paslėpdavęs. Tačiau tyrimas nepatvirtino visų šių istorijų. Kūnai, kuriuos pavyko rasti, buvo susiję su 13 aukų. Vis dėlto jo žiaurumas buvo nepaprastas. Jis žudė vieną kartą per mėnesį, kai „užplūsdavo noras pamatyti kraują“. Jis save vadino vampyru.
Gaskinsas gimė 1933 metais. Jo motina buvo netekėjusi, jis niekada nepažinojo tėvo. Vaikystėje jis patyrė fizinį smurtą. Mokykloje jis buvo mažas, todėl turėjo kompensuoti – tapo agresyvus. Būdamas 13 metų jis su dviem draugais išžagino vienos draugo seserį. Netrukus jis įsiveržė į namą ir kirviu trenkė mergaitei į galvą, manydamas, kad ją nužudė. Ji išgyveno. Jis buvo nusiųstas į pataisos mokyklą. Ten jis buvo išprievartautas. Vėliau kalėjime jis pats tapo „Power Man“ – žmogumi, kuris naudoja smurtą, kad įgytų autoritetą. Jis perpjovė vienam kaliniui gerklę ir taip užsitikrino, kad niekas jo nebeklausinės. Nuo to laiko jis buvo žinomas kaip žmogus, su kuriuo geriau nesipykti.
Nužudymas kalėjime, kuris atnešė mirties bausmę
1982 metais Gaskinsas jau atliko bausmę iki gyvos galvos. Tačiau jis sugalvojo, kaip nužudyti kitą kalinį. Rudolphas Tineris buvo nuteistas mirties bausme, bet laukė vykdymo. Tony Simo, nužudytos poros įvaikis, norėjo teisingumo. Jis susisiekė su Gaskinsu ir paprašė jį nužudyti. Gaskinsas sutiko. Jis įtikino Tinerį, kad įrengs tarp kamerų „ryšio sistemą“. Iš tikrųjų jis įkišo laidą su sprogmeniu. Kai Tineris įkišo kištuką į elektros lizdą, sprogmuo suveikė. Tineris žuvo. Gaskinsas buvo nuteistas mirties bausme. 1991 metais jis buvo nužudytas elektros kėdėje. Prieš mirtį jis tvirtino nužudęs 105 žmones. Tačiau tyrėjai mano, kad daugelis tų istorijų buvo išgalvotos. Jis norėjo būti žinomas kaip didžiausias žudikas Amerikoje. Ir jam tai iš dalies pavyko.
Ką šios istorijos sako apie visuomenę
Abi bylos atskleidžia tą patį: žudikai dažnai būna nepastebimi. Gary Ridgway buvo vedęs, dirbo, atrodė kaip paprastas žmogus. Jo žmona net neįtarė. Pee Wee Gaskinsas buvo mažas, keistas, važinėjo katafalku, bet daugelis juo netikėjo, kol nebuvo per vėlu. Aukos dažnai būdavo moterys, kurios dirbo gatvėje, vartojo narkotikus, buvo iš sudėtingų šeimų. Visuomenė linkusi jas pamiršti. Tačiau kiekviena jų buvo kažkieno dukra, sesuo, motina. Šios istorijos primena, kad nusikaltimų tyrimas neturi priklausyti nuo to, ką visuomenė mano apie auką. Teisingumas turi būti vienodas visiems. Ir nors kai kurie žudikai būna nuteisti, jų padaryta žala lieka amžinai. Kaip manote, ar visuomenė pakankamai saugo pažeidžiamus žmones? Ar žiniasklaida ir teisėsauga skiria tiek pat dėmesio byloms, kai aukos yra iš marginalizuotų grupių? Pasidalinkite savo nuomone.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.