Devonas Arthursas: 18-metis neonacis, tapęs ISIS rėmėju ir nužudęs du kambariokus
Skambutis, kuris prasidėjo nuo žudynių
2017 metų gegužės 19 dieną Tampoje, Floridoje, uždaros kondominiumų bendruomenės valdytoja paskambino 911. „Turiu baltą vyriškį, kuris atėjo į biurą ir pasakė, kad ką tik nužudė du žmones“, – sakė ji. Dispečerė paklausė, ar mato ginklą. „O Dieve, taip, atrodo, kad jis tikrai jį turi.“ Vyras buvo 18-metis Devonas Arthursas. Jis ką tik nušovė du savo kambariokus iš rusiško karinio šautuvo. Dviguba žmogžudystė sukrėtė Tampo įlankos bendruomenę. Vietos žiniasklaida iš pradžių negalėjo suprasti, kaip toks jaunuolis galėjo įsivelti į tokią situaciją. Netrukus paaiškėjo, kad tai nebuvo paprastas nusikaltimas. Tai buvo susidūrimas tarp psichinės ligos, internetinio ekstremizmo ir jauno žmogaus, kuris pats nežinojo, kuo tiki.
Vaikystė ir pirmieji radikalizacijos ženklai
Devonas Arthursas užaugo Orlando mieste, Floridoje. Jo tėvas 2014 metais buvo pavargęs nuo paauglio keistenybių. Berniukas per daug laiko praleisdavo tamsiuose interneto kampeliuose. Vieną dieną atėjo siuntinys su knyga. Tai buvo Adolfo Hitlerio „Mano kova“. Devonas ją užsisakė per „Amazon“, būdamas 14 metų. Tėvas, pamatęs knygą, pasakė: „Mūsų namuose to nebus.“ Netrukus jis išmetė sūnų iš namų. Devonas metė mokyklą ir dar giliau nėrė į internetinį ekstremizmą. Vėliau jis teigė, kad buvo lengvas grobis teroristiniams judėjimams dėl savo psichinių sutrikimų. „Jie išnaudoja tavo silpnybes ir įtrūkimus. Aš buvau pažeidžiamas dėl psichinės ligos“, – sakė jis. Tačiau tyrimo medžiaga rodo, kad jis nebuvo tik naiviai suklaidintas. Jis buvo vienas grupės lyderių, aktyviai skleidęs neapykantą kartu su savo mentoriumi, jaunu neonaciu Brandonu Russellu, kuris save vadino Odinu.
Atomwaffen Division: neonacių grupė, svajojusi apie rasinį karą
Devonas Arthursas tapo grupės „Atomwaffen Division“ dalimi. Jo misija buvo nuversti JAV vyriausybę ir įvesti nacionalsocialistinę valstybę. Grupė rengėsi karui, kuris, jų manymu, turėjo prasidėti. Jie taikėsi į vyriausybės struktūras, mažumas ir žmones, kuriuos laikė priešais. Arthursas gyveno kartu su grupės lyderiu tame pačiame kondominiumų kvartale. Butas buvo pilnas simbolių: Šiaurės Korėjos vėliava ant sienos, sprogmenys garaže, didžiulis nacių karo reklaminis plakatas, Timo McVeigho nuotrauka. Ten buvo knygų apie bombų gamybą: „Anarchisto virėjas“, „Turnerio dienoraščiai“. Arthursas padėjo viliojti jaunus naujokus į grupę. Jis tikrino jų rasinį „tyrumą“, klausinėjo apie protėvius. Vėliau jis neigė tai daręs, bet įrašai rodo, kad jis buvo aktyvus verbuotojas. Vienu metu jis net tapo laikinuoju grupės lyderiu, kai Brandono nebuvo. Jis rašė: „Aš vadovauju, kol Brandonas Odinas yra išvykęs.“
Posūkis į islamą ir ISIS
2017 metų gegužės 1 dieną du jauni naujokai – Jeremy Himmelmanas ir Andrew Oneschukas – atvyko į Floridos grupės būstinę iš Masačusetso. Jie nežinojo, kas jų laukia. Iki to laiko Devonas Arthursas jau buvo nutolęs nuo internetinio neonacių judėjimo. Jis vis dar siautėjo internete, bet vis dažniau už visiškai kitą smurtinę ideologiją – ISIS. Jis atsivertė į islamą, pradėjo save vadinti Khaleedu ir skleisti savo naują „ISIS teroro“ versiją. Jo kambariokai buvo tuo nepatenkinti. Jie net rašė vienas kitam: „Pabusk, kad galėtume ištrūkti iš šios duobės. Nenoriu klausytis šito velnio meldimo nė minutės.“ Arthursas jautėsi atstumtas tiek internete, tiek realiame gyvenime dėl savo naujo tikėjimo. Tarp jų augo įtampa.
Žmogžudystė: Quranas, AK-47 ir dvigubas šūvis
Penktadienis, gegužės 19 diena. Arthursas valė savo AK-47 šautuvą. Jeremy padarė, jo teigimu, lemtingą klaidą – pasišaipė iš jo tikėjimo. Jis pakėlė Arthurso Quraną ir pagrasino juo mesti. „Radau tavo šėtono ir pasakų knygą ant mano komodos“, – esą pasakė Jeremy. Jis nepaleido knygos, bet tai buvo pakankamai. Arthursas šovė. „Prisimenu, aš tiesiog šoviau jam į krūtinę, ir jis pargriuvo. Tada aš dvigubai šoviau“, – vėliau pasakojo jis policijai. Dvigubas šūvis reiškė, kad jis nušovė jį du kartus į galvą. Andrew viską matė. Jis buvo šūvio linijoje. Arthursas šovė ir jam. „Neatsimenu, kur šoviau. Neatsimenu, kiek šovinių iššoviau. Nenoriu apie tai galvoti.“ Jis ėmė jausti diskomfortą ir ieškoti būdų, kaip išvengti prisiminimų. „Turbūt buvo kraujo visur. Parako ir dūmų kvapas. Jie tikriausiai mirė iškart.“
Įkaitai, policija ir bandymas nusižudyti
Po žmogžudysčių Arthursas nebaigė savo psichotinio teroro. Jis pakeitė šautuvą į 9 mm pistoletą. Paskambino tėvui: „Aš tave myliu, tėti. Daugiau iš manęs negirdėsi.“ Tėvas palaikė tai pokštu. Motina liepė padėti ginklą. Jis nepaklausė. Išėjo iš buto ir nuėjo į pastato valdytojo biurą pranešti apie žmogžudystes. „Jis pasakė, kad nužudė du žmones. Jis agresyviai ėjo. Bijojau, kad pradės šaudyti žmones“, – pasakojo valdytoja. Tada jis nuėjo į netoliese esančią tabako parduotuvę ir paėmė įkaitus. Kodėl? „Bandžiau nusižudyti per policiją.“ Jis norėjo, kad pareigūnai jį nušautų. Jis sakė įkaitams: „Kodėl neturėčiau jūsų nužudyti?“ – bet teigė, kad tai buvo tik gąsdinimas, kad jie nepultų. „Aš galėjau nužudyti visus tuos žmones pastate, ir nepadariau. Galėjau nužudyti tuos du pareigūnus, ir nepadariau. Aš jiems pasakiau, kad išeitų iš pastato, kai jie įėjo.“
Psichologinė būklė: šizofrenija, bipolinis sutrikimas ir grandioziškumas
Po suėmimo Arthursas buvo diagnozuotas kaip sergantis šizofrenija ir bipoliniu sutrikimu. Teismo psichologė Valerie McClain tyrė jį. Ji pastebėjo, kad jis buvo labai susijaudinęs, jo kalba buvo pertraukiama, jis negalėjo būti nukreiptas. „Jis labai užsifiksavęs, kad būtų išgirstas apie savo įsitikinimų sistemą, kuri, mano nuomone, nėra pagrįsta realybe. Jis bando rekonstruoti įvykius, ir tai nesudaro daug prasmės. Jis nesupranta savo elgesio tuo metu.“ Arthursas taip pat rodė grandioziškumo ženklų. Jis teigė, kad nužudė savo kambariokus, kad sustabdytų teroristinę organizaciją ir išgelbėtų daugybę gyvybių. „Aš atidaviau 45 savo gyvenimo metus, kad sustabdyčiau šią organizaciją“, – sakė jis. Psichologė tai pavadino bandymu save padidinti, paversti brutalų nužudymą herojišku aktu. „Jis bando pateisinti savo veiksmus, kad sukurtų situaciją, kuri paaiškintų, kodėl jis tai padarė. Ir jis vėl iškelia save į didingesnį gelbėtojo vaidmenį.“
Teismas: šešeri metai psichiatrinėje ligoninėje
Po arešto Arthursas buvo laikomas nekompetentingu stoti prieš teismą. Jis buvo nusiųstas į Floridos valstybinę psichiatrinę ligoninę Chattahoochee. Ten jis praleido šešerius metus. Per tą laiką jo byla buvo atidėta, o šeimos laukė. 2023 metais, praėjus šešeriems metams po žmogžudysčių, Devonas Arthursas pagaliau buvo pripažintas kompetentingu. Jam buvo 23-eji. Jis galėjo būti teisiamas. Tačiau užuot ėjęs į teismą, jis sudarė susitarimą su prokurorais ir prisipažino kaltu dėl dviejų antrojo laipsnio nužudymų. Floridos prokuroras Ronas Gale’as sakė, kad susitarimas suteikė šeimoms užbaigtumą. „Šeimos to metu man buvo svarbiausia. Aš siekiau teisingumo joms. Jos tikrai nenorėjo eiti į teismą. Dar viena mano baimė buvo ta, kad Devono psichinė būklė vėl pablogės ir jis vėl bus pripažintas nekompetentingu.“
Nuosprendis: 45 metai kalėjimo
2023 metais teismas nuteisė Devoną Arthursą 45 metams kalėjimo Floridos valstijos kalėjime. Jis taip pat turės atlikti psichiatrinį gydymą. Teisme jis atsiprašė ir pažadėjo, kad likusį gyvenimą kovos prieš ekstremizmą. „Aš jaučiuosi siaubingai dėl visko, kas įvyko. Noriu skirti likusį gyvenimą bandydamas tapti geresniu žmogumi ir priimti teisingus sprendimus.“ Jeremy Himmelmano sesuo kreipėsi į jį telefonu teismo salėje. „Noriu tikėti viskuo, ką sakai. Taip pat noriu, kad žinotum, kad mes vis dar kenčiame. Aš tavęs nekenčiu. Man liūdna, kad tavo visas gyvenimas bus kalėjime. Man liūdna, kad nėra alternatyvos, kad galėtum eiti ir išgydyti tai, kas tave atvedė iki šio taško.“
Ar jis gailisi?
Interviu metu Arthursas sakė, kad jam liūdna dėl šeimų. „Aš neturiu jokio pasitenkinimo. Jaučiu didžiausią liūdesnį.“ Tačiau jis taip pat pripažino, kad tuo metu, kai žudė, jautėsi „labai ramus ir susikaupęs“. Jis sakė nesijautęs empatijos. „Aš buvau labai susirūpinęs, nes tuo metu, kai tai dariau, buvau tiesiog siaubingai išsigandęs, panikuojantis, piktas.“ Jis teigė, kad jo psichinė būklė tuo metu buvo tokia, kad jis negalėjo racionaliai mąstyti. „Jei galėčiau grąžinti Jeremy ir Andrew, aš tai padaryčiau.“ Tačiau jis taip pat pripažino, kad jo paaiškinimas apie „didesnį gėrį“ buvo bandymas sumažinti savo kaltę. „Aš buvau pakankamai protingas suprasti, kad jie neišleis manęs pro tuos vartus.“
Ką tai reiškia visuomenei
Devono Arthursas istorija – tai perspėjimas. Jaunas žmogus, turintis psichinių problemų, buvo įtrauktas į internetinį ekstremizmą. Jis buvo neonacių grupės dalis, o paskui tapo ISIS rėmėju. Jo protas buvo sutrikęs, o internetas suteikė jam ideologiją, kuri pavertė jo pyktį smurtu. Jo aukos – du jauni vyrai, kurie taip pat buvo įsivėlę į ekstremistinę grupę, bet galbūt būtų galėję iš jos ištrūkti. Jų šeimos liko su nepagydoma netektimi. Arthursas kalėjime praleis 45 metus, bet jo gyvenimas nebus toks pat. Jis tikisi, kad kada nors išeis ir taps naudingu visuomenės nariu. Tačiau jo aukos niekada negrįš. Ar visuomenė galėjo užkirsti kelią šiai tragedijai? Ar pakankamai dėmesio skiriama jaunų žmonių psichinei sveikatai ir radikalizacijos prevencijai? Pasidalinkite savo nuomone.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.