Nacionalinių miškų žudikas Gary Hilton: 78-erių serijinis žudikas prabilo pirmą kartą – ir šokiravo išpažintimi
Žmogus, kuris save vadina „Blood Mountain žvėrimi“
Jis nori būti vadinamas ne „Nacionalinių miškų serijiniu žudiku“, o „Blood Mountain žvėrimi“. Gary Michael Hilton – vyras, kuris 2007 metais, būdamas 61-erių, įsiveržė į Amerikos nacionalinius miškus ir ten surengė žudymų maratoną. Jis grobė, prievartavo, žudė ir nukirsdavo galvas nieko neįtariantiems žygeiviams. Terorizavo parkų lankytojus trijose valstijose. Po jo suėmimo 2008 metų sausį jis tapo vienu labiausiai nekenčiamų žmonių Amerikoje. Tačiau iki šiol jis niekada nebuvo kalbėjęs su žiniasklaida. Dabar, sulaukęs 78-erių, sėdėdamas Floridos mirties bausmės koridoriuje, jis sutiko duoti pirmąjį interviu. Ir jame ne tik prisipažino įvykdęs dar vieną žmogžudystę, bet ir atvirai pasakojo apie savo psichiką, motyvus ir tai, kodėl jautė malonumą žudydamas.
Vaikystė, kuri rodė ženklus
Gary Hiltonas gimė Atlantoje, augo Floridoje su motina ir patėviu. Jau vaikystėje jis buvo kitoks. „Nuo penkerių ar šešerių metų visada buvau susižavėjęs mirtimi, naikinimu, ginklais ir karu“, – pasakoja jis. Būdamas 14 metų jis iššovė iš medžioklinio šautuvo į savo patėvį ir beveik jį nužudė. Teisėsauga nusiuntė jį psichiatriniam vertinimui. „Buvau pas Dade apygardos vaikų konsultavimo klinikos psichiatrą. Mačiausi su juo metus ar dvejus, ir jis man tiesiai pasakė: tu turi sociopatinį asmenybės sutrikimą.“ Vėliau Hiltonas pats sau diagnozavo parafiliją – lytinį susijaudinimą nuo smurto fantazijų. „Tai viena priežasčių, kodėl esu žudikas. Visą gyvenimą turėjau stiprią parafiliją.“ Jis pasakojo, kad pirmieji lytiniai jausmai buvo susiję su nuogomis moterimis, pririštomis prie medžių kelmų, ir su kardu. Tai buvo jo fantazijų pasaulis.
Pirmosios aukos: Bryantų pora
2007 metų spalį Hiltonas jau buvo 61-erių, be pinigų, be darbo, be namų. Jis gyveno iš šiukšlių konteinerių, jo svoris buvo nukritęs iki 140 svarų. Jis nusprendė, kad turi „paimti ką nors“ – apiplėšti. Jo taikinys buvo Pisca nacionalinis miškas Šiaurės Karolinoje. Ten jis pastebėjo porą – 84-erių Irene ir 80-erių Johną Bryantus. Jie buvo pasiturintys pensininkai, mėgę žygeivauti. Hiltonas pasakoja: „Aš pasakiau Johnui: mes paimsime tavo kreditinę kortelę. Jis atsakė: eik velniop. Ir nuėjo pro šalį. Aš išsitraukiau policijos lazdelę ir trenkiau jam į kairį kelį.“ Johnas atsisuko ir puolė Hiltoną su savo žygeivio lazda. Hiltonas jį partrenkė, numetė ant žemės, o tada Irene puolė ginti vyro. „Ji atsistojo į fechtavimo poziciją ir dūrė man į krūtinę. Aš nustūmiau į šalį ir trenkiau jai su lazda. Ji nukrito.“ Hiltonas įmetė Johną į savo baltą furgoną, o Irene, kuri atsisakė lipti, sumušė iki mirties. „Jos kraujas išsitaškė man į akis ir mano regėjimas tapo raudonas.“ Jis paliko Irene negyvą prie tako, o Johną nuvežė giliau į mišką ir nušovė. „Aš tiesiog šoviau jam į galvos šoną.“ Bryantų pora paliko keturis vaikus ir vienuolika anūkų.
Cheryl Dunlap: slaugytoja, kuri jam pasakė „prašyk Jėzaus atleidimo“
Po kelių savaičių Hiltonas atsidūrė Floridoje, Apalačikolos nacionaliniame miške. Ten jis pastebėjo Cheryl Dunlap – 46-erių slaugytoją ir sekmadieninės mokyklos mokytoją. Ji buvo pamaldi, tarnaujanti bendruomenei. Hiltonas ją pagrobė, laikė pririštą prie medžių ir savo furgone, naudojo jos banko kortelę pinigams išimti. Tada nusprendė ją nužudyti. Prieš tai jis suvaidino, kad paleis ją. „Aš pasakiau: einam, aš tave priraišiu prie medžio. Ji atsiklaupė ir pati užsisegė grandinę. Ji jau buvo įpratusi prie to.“ Kai ji atsisuko nugara, jis išsitraukė 22 kalibro pistoletą ir šovė jai į pakaušį. Po to nukirto jai galvą ir rankas, o kūną sudegino. „Ji buvo labai religinga. Man tai suteikė savotiško malonumo – pagalvojau, kad įbauginau visą bažnyčią. Tie vaikai, kuriuos ji mokė sekmadieninėje, sužinos, kad ji nužudyta, kad jai nukirta galva ir rankos. Tai juos persekios visą gyvenimą.“ Tačiau vienas dalykas jį sukrėtė. „Ji pasakė: prieš mirdamas, paprašyk Jėzaus atleidimo už tai, ką padarei. Tai mane sukrėtė.“ Ar tai jį privertė susimąstyti? „Ne. Ar tai ją padarė žmogiškesnę? Ji ir taip buvo žmogus. Bet man tai nebuvo svarbu.“
Meredith Emerson: kova, kuri jį nustebino
2008 metų sausį Hiltonas vėl buvo be pinigų. Jis nuėjo į Blood Mountain taką Džordžijoje. Ten sutiko 24-erių Meredith Emerson, kuri žygiavo su savo šunimi. Ji ką tik buvo baigusi universitetą, pradėjusi karjerą. Hiltonas pasakoja, kad ją pastebėjo iškart. „Aš jau buvau nusprendęs, kai tik ją pamačiau.“ Jis pasinaudojo savo šunimi Dandy kaip viliojimo priemone. „Tu negali jo nenaudoti. Jis toks mielas.“ Jis priėjo prie Meredith, išsitraukė durtuvą ir bandė ją užpulti. Tačiau ji buvo apmokyta kovos menų. „Ji sugriebė peilio ašmenis. Ji nusipjovė ranką. Ji išsuko peilį man iš rankos.“ Tada jis išsitraukė policijos lazdelę, bet ji ir tą iš jo atėmė. „Ji turėjo labai greitas rankas. Aš negalėjau patikėti.“ Galiausiai jis įveikė ją kumščiais. „Aš turėjau ją mušti daug kartų, tiesiais smūgiais į veidą. Aš laikiau ją už vienos rankos visą laiką. Ir aš ją sumušiau.“ Jis įmetė ją į furgoną, prirakino prie važiuoklės. Vėliau, kai ji bandė išimti pinigus iš bankomato su neteisingu PIN kodu, policija ją susekė. Hiltonas buvo suimtas. Meredith kūnas buvo rastas netoliese. Jis buvo nuteistas už jos nužudymą.
Psichologija: keturios asmenybės ir „atvirkštinė antropomorfizacija“
Hiltonas save apibūdina kaip turintį keturias asmenybes: kareivį, mokslininką, menininką ir komiką. „Kareivis ir mokslininkas yra visiškai racionalūs, be emocijų. Menininkas rūpinasi tekstūromis, jausmais. Komikas nori pralinksminti žmones. Kareivis sako: žudyk visus, Dievas atskirs savus.“ Jis taip pat pasakojo, kad jo santykis su šunimis buvo stipresnis nei su žmonėmis. „Milijoną kartų stipresnis. Vilku pasaulyje nėra įstatymų prieš užpuolimą ar žmogžudystę. Bet aš nesu vilkas. Aš esu žmogus.“ Jis pripažįsta, kad jo gyvenimas buvo visiškas fiasko, išskyrus žudymą. „Aš buvau niekas ir niekas. Niekada nieko nepasiekiau. Nepavyko viskas, išskyrus žudymą. Tai prasidėjo, kai man buvo 61-eri.“
Teisingumas ir klausimas
Gary Hiltonas buvo nuteistas už Meredith Emerson, Johno ir Irene Bryantų bei Cheryl Dunlap nužudymus. Už pastarąjį jis dabar pirmą kartą prisipažino viešai. Jis laukia mirties bausmės Floridoje. Jo aukos buvo žmonės, kurie tiesiog norėjo pasivaikščioti miške. Jų šeimos liko su nepagydoma netektimi. Hiltonas sako, kad jam nesvarbu. Ar jis gailisi? „Ne.“ Ar jis supranta, kad jo veiksmai buvo žiaurūs? „Aš neturiu empatijos, gailesčio ar padorumo.“ Tai žmogus, kuris, kaip pats sako, yra psichopatas. Ir jis tuo didžiuojasi. Kaip manote, ar tokie žmonės gimsta, ar tampa? Ar visuomenė gali apsisaugoti nuo jų? Pasidalinkite savo nuomone.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.