Snowtown statinės ir Beiger moksleivės: du nusikaltimai, sukrėtę Australiją
Nusikaltimai, kurie pranoko supratimą
Kartais didžiausios bylos prasideda nuo paprasto dingusio asmens prašymo. Australijoje vienas tokio pobūdžio tyrimas atvedė prie siaubingiausio serijinių žudynių atvejo šalies istorijoje. Kitas – prie dviejų moksleivių pagrobimo, išžaginimo ir nužudymo, kuris iki šiol gniaužia kvapą. Abi istorijos skirtingos, bet turi bendrą bruožą: žmonės, kurie atrodė eiliniai, pasirodė esą gebantys elgtis su nepaprastu žiaurumu. Ir abiem atvejais teisėsauga turėjo dirbti metų metus, kad atskleistų tiesą.
Dingę žmonės Adelaidės priemiesčiuose
Viskas prasidėjo nuo kelių dingusių asmenų bylų Adelaidės šiauriniuose priemiesčiuose. Clintonas Trezise’as buvo jaunas vyras, kuris didžiąją vaikystės dalį praleido globos namuose. Jis dingo 1992 metais, o apie jo dingimą pranešta tik po trejų metų. Byla buvo šalta: banko sąskaitoje nevyko jokių operacijų, kai kurie jo daiktai dingo kartu su juo. Tuo pat metu dingo ir Barry Lane’as, kurį šeima pranešė kaip dingusį. Netrukus policija pastebėjo, kad abu vyrai buvo pažįstami – Clintonas kurį laiką gyveno pas Barry. Barry Lane’as buvo probleminė asmenybė, turėjusi polinkį į pedofiliją. Abu jie gaudavo invalidumo pensiją, ir ji vis dar buvo išimama iš bankomatų. Tai sukėlė įtarimų: galbūt žmogus gyvas, bet galbūt jo kortele naudojasi kas nors kitas.
Policija įrengė stebėjimo kameras prie bankomato, iš kurio buvo išimami pinigai. Netrukus jos užfiksavo vyrą, kuris nebuvo nei Clintonas, nei Barry. Tai buvo Robertas Wagneris. Paaiškėjo, kad jis yra Barry Lane’o draugas. Dar po dviejų savaičių jis vėl buvo pastebėtas darant tą patį. Policija pradėjo sekti Wagnerį, ir pėdos atvedė prie kito vyro – Johno Buntingo. Šie du vyrai nuolat lankydavosi vienas pas kitą, sukosi tose pačiose vietose. Būtent jų vardai ėmė vis dažniau iškilti tiriant dingusius žmones.
Penki dingę, vienas Land Cruiser ir banko seifas
1998 metų lapkritį dingo Elizabeth Hayden. Policija apklausė jos vyrą Marką. Jis teigė, kad santuoka baigėsi ir žmona išėjo. Tačiau jo parodymuose pasirodė Johno Buntingo vardas. Kaimynai matė, kaip į Elizabeth namų kiemą atvažiavo visureigis „Land Cruiser“ ir kaip į jį buvo kraunami šiukšlių maišai. Netrukus visureigis dingo. Policija suprato, kad tai gali būti svarbus įkalčias. Be to, buvo susieta ir 1996 metais dingusi Suzanne Allen. Jos byloje taip pat buvo užuominų į Buntingą ir Wagnerį – matyti, kaip jie krauna jos baldus į sunkvežimį tuo metu, kai ji dingo. Vėliau sąrašą papildė dar vienas vardas – Ray Daviesas, dingęs 1995 metais.
Iki 1999 metų vasario penkios dingimo bylos buvo perklasifikuotos kaip sunkūs nusikaltimai. Policija gavo daugiau išteklių ir pradėjo aktyviau stebėti Buntingą bei Wagnerį. Netrukus stebėjimo grupė pranešė, kad abu vyrai važiuoja į mažą kaimo miestelį Snowtown, esantį apie pusantros valandos kelio į šiaurę nuo Adelaidės. Ten, Railway Terrace gatvėje, pareigūnai rado tą patį dingusį „Land Cruiser“. Tai buvo didelis proveržis. Netrukus paaiškėjo, kad Buntingas, Wagneris ir Haydenas buvo išsinuomoję seną banko pastatą. Liudininkai pasakojo, kad į jį buvo įneštos didelės juodos statinės.
Statinės, pripildytos kūno dalių
Kai policija atidarė banko seifą, jų laukė vaizdas, kurio neįmanoma pamiršti. Seifo viduje buvo juodas plastikas, užklijuotas lipnia juosta. Nuplėšus juostą, pareigūnai pamatė šešias dideles juodas statines, gumines pirštines, rūgšties butelius. Vienas patologas prisiminė, kaip gavo skambutį: „Aš esu mažame miestelyje, vardu Snowtown, banko seife. Jis išklotas plastiku, ir ten yra visos tos statinės.“ Iš pradžių jis paklausė, ar tai hidroponika, ar narkotikai. Atsakymas buvo neigiamas. Tada jis pasiūlė atidaryti vieną statinę ir pranešti, ką randa. Netrukus sulaukė atsakymo: „Ten yra žmogaus palaikai.“
Visos statinės buvo pilnos kūno dalių. Pareigūnai negalėjo suprasti, kiek ten žmonių. Prasidėjo sudėtingas teismo ekspertų darbas – reikėjo surinkti kūną iš dalių tarsi makabrišką dėlionę. Nors žudikai bandė naudoti rūgštį kūnams ištirpdyti, tai nepavyko: kūnuose yra daug vandens, kuris neutralizuoja rūgštį. Todėl palaikai išliko beveik sterilioje, deguonies neturinčioje aplinkoje. Tai leido nustatyti tapatybes pagal tatuiruotes, pirštų atspaudus. Taip pat buvo matyti kankinimo ženklai: vienam aukai ant kaklo buvo virvė, kitam – antrankiai, dar kitam – nudegimai krūtinėje, kapšelyje ar pėdose. Vienam aukai buvo uždėti nykščio antrankiai.
Aštuoni kūnai, dvylika aukų
Iš pradžių buvo manoma, kad statinėse yra penkių dingusių žmonių palaikai. Tačiau ekspertai netrukus pranešė, kad ten yra aštuonių žmonių kūnai. Tai sukėlė dar daugiau klausimų. Netrukus buvo suimti Johnas Buntingas, Robertas Wagneris ir Markas Haydenas. Po areštų policija gavo pranešimą, kad Salsbury North rajone, konkrečiame name, gali būti palaidotas kūnas. Naudojant georadarus, po vandens rezervuaru buvo rastas sutrikdytas gruntas. Maždaug metro gylyje rasti keli plastikiniai maišai – tai buvo Suzanne Allen palaikai. Netrukus tame pačiame name, nenaudojamame rūsyje, rasti ir Ray Davieso skeletas. Namas priklausė Johnui Buntingui.
Bylos tyrimas atskleidė, kad aukų buvo dvylika. Vienas jaunas bendrininkas, kurio tapatybė saugoma teismo orderiu, davė parodymus ir tapo pagrindiniu liudytoju. Jo parodymai sudarė pagrindą didžiausiam Australijos istorijoje baudžiamajam tyrimui. Jis papasakojo apie kiekvieną auką, kaip ir kodėl ji buvo nužudyta. Pirmoji auka buvo Clintonas Trezise’as – jis buvo užpultas Buntingo namuose, numuštas ir pramuštas kūju. Ray Daviesas buvo nužudytas 1995 metais, nes buvo įtariamas vaikų išnaudojimu. Suzanne Allen žuvo po metų. Buntingas ir Wagneris pripažino, kad supjaustė jos kūną.
Tarp aukų buvo ir žudikų šeimos narių. Jaunojo bendrininko brolis Troy buvo kankinamas: jam buvo nudegimai, pirštai traiškyti replėmis, galiausiai jis nužudytas. Fredas Brooksas dingo 1998 metų rugsėjį. Jo motina buvo susijusi su Buntingu, o šis neteisingai įtarė Fredą esant pedofilu. Fredas buvo kankinamas: nudegintas cigaretėmis, traiškyti pirštai, į varpą įsmeigtas degantis fejerverkas. Tai buvo vienas žiauriausių nusikaltimų. Michaelas Garderis žuvo 1997 metų rugsėjį, nes Wagneris neapkentė jo homoseksualumo. Gavinas Porteris buvo pasmaugtas 1998 metų balandį, nes Buntingas nusprendė, kad jo priklausomybė narkotikams daro jį beverčiu. Gary Odieras buvo nužudytas 1998 metų spalį vien todėl, kad Buntingas pasakė, jog seniai nieko nenužudė. Barry Lane’as buvo nužudytas po to, kai Buntingas iš jo išgavo informaciją apie kitus pedofilus. Thomasas Trallionas padėjo nužudyti Barry Lane’ą, o vėliau buvo pasmaugtas ir pakartas, kad atrodytų kaip savižudybė. Elizabeth Hayden buvo nužudyta, nes Buntingas manė, kad ji žino per daug. Paskutinė auka – Davidas Johnsonas – buvo jaunojo bendrininko posūnis. Jis buvo įviliotas į banko pastatą Snowtown, kankinamas, kol išdavė kredito kortelės PIN kodą, ir nužudytas.
Teismas ir bausmė
Teismas buvo vienas ilgiausių ir sudėtingiausių Australijos istorijoje. Prokuratūra pateikė apie 2000 liudytojų parodymų ir beveik 5000 eksponatų. Byloje buvo ir audio kasetė, kurioje buvo tariamai Suzanne Allen balsas, sakantis, kad ji išvyko į užsienį su vaikinu. Tai buvo sufabrikuota, kad policija manytų, jog ji gyva. Teisme buvo kalbama apie kankinimus, elektros šoką, galvos nukirtimą ir net kanibalizmą. Po paskutinės žmogžudystės Buntingas ir Wagneris išėmė dalį Davido Johnsono kūno, nunešė kaimynui ir pasakė, kad tai mėsa, kurią reikia iškepti. Jie ją išvirė ir suvalgė kartu su tuo žmogumi, kuris nežinojo, ką valgo.
2003 metų rugsėjį prisiekusieji pripažino Buntingą ir Wagnerį kaltais dėl visų kaltinimų, išskyrus Suzanne Allen nužudymą. Dėl pastarojo jie negalėjo priimti vienbalsio sprendimo. Teisėjas pasakė, kad jie žudė dėl malonumo ir kad jų reabilitacija mažai tikėtina. Abu nuteisti kalėti iki gyvos galvos be teisės į lygtinį paleidimą. Markas Haydenas buvo nuteistas už pagalbą žmogžudystėse ir gavo 28 metų. Jaunasis bendrininkas, prisipažinęs ir liudijęs prieš kitus, gavo 26 metus.
Beiger moksleivės: kita siaubo istorija
Kitas Australijos nusikaltimas, sukrėtęs šalį, įvyko 1997 metų spalį. Dvi draugės – 14-metė Lauren Barry ir 16-metė Nicole Collins – išvyko stovyklauti su draugais netoli Beiger miestelio Naujajame Pietų Velse. Vieną vakarą jos nusprendė palikti stovyklą ir nueiti į vakarėlį. Jos ėjo per mišką, turėjo žibintuvėlį ir butelį kokakolos. Jų draugai manė, kad jos nueis iki Nicole namų ir ten liks. Tačiau merginos dingo.
Kitą rytą paaiškėjo, kad jų nėra nei namuose, nei pas draugus. Prasidėjo didžiulė paieška. Po trijų savaičių vienintelis radinys buvo Laurenos švarkas su languotu raštu, rastas prie kelio netoli vietinio sąvartyno. Policija iš pradžių neturėjo įkalčių. Tačiau vėliau tyrimas atvedė prie dviejų vyrų – Leslie Camilleri ir Lindsay Beckett. Camilleri buvo kietas nusikaltėlis, turėjęs 146 teistumus. Beckettas buvo jo pakalikas, lengvai paveikiamas, taip pat turėjęs daug teistumų. Abu vartojo amfetaminą.
Pink televizorius, kuris išdavė
Vienas svarbiausių įkalčių buvo rožinis televizorius. Liudininkas pastebėjo jį pakelėje netoli tos vietos, kur merginos paskutinį kartą buvo matytos. Vėliau televizorius dingo. Policija išsiaiškino, kad Camilleri ir Beckettas buvo gavę televizorių kaip dalį užmokesčio už narkotikus. Kai pareigūnai apklausė Beckettą, jis buvo atsipalaidavęs, net kojas buvo užkėlęs ant kėdės. Tačiau kai buvo paklaustas apie televizorių, jis pasidarė neramus. Vėliau jis prisipažino: „Aš parodysiu, kur jos yra.“
Paaiškėjo, kad merginos buvo pagrobtos, kai jų kelyje sustojo Camilleri ir Becketto automobilis. Vyrai išėmė televizorių, kad padarytų vietos, ir įsodino merginas. Durys iš vidaus nesidarė, todėl merginos negalėjo pabėgti. Jos buvo vežamos po apylinkes, kol galiausiai nuvežtos į atokų mišką prie Fiddler’s Green Creek, netoli Viktorijos sienos. Ten abi buvo išžagintos ir nužudytos. Beckettas prisipažino, kad Lauren buvo nuskandinta ir subadyta, o Nicole – perpjauta gerklė. Jis parodė policijai vietą, kur buvo paslėpti kūnai. Laurenos skeletas buvo rastas po dideliu medžiu, o Nicole – netoliese.
Teisingumas ir netektis
Beckettas buvo nuteistas 35 metams minimum. Camilleri neigė savo kaltę, teigdamas, kad miegojo automobilyje. Tačiau prokuratūra pateikė įrodymų, kad jo spermos pėdsakai buvo rasti ant Laurenos švarko. Taip pat buvo liudininkė, kuri anksčiau buvo pagrobta ir išžaginta tų pačių vyrų. 1999 metais Camilleri buvo pripažintas kaltu dėl abiejų merginų nužudymo ir nuteistas iki gyvos galvos be teisės į lygtinį paleidimą. Vėliau jis buvo nuteistas ir už kitą nužudymą. Teisėjas pasakė, kad jis atstovauja tamsai, kurios bijo moterys ir vaikai.
Abi istorijos rodo, kad žiaurumas gali slypėti ten, kur nesitiki. Snowtown atveju – tarp smulkių nusikaltėlių ir socialiai pažeidžiamų žmonių. Beiger atveju – tarp dviejų nusikaltėlių, kurie tiesiog važiavo keliu. Abiem atvejais teisėsauga turėjo dirbti ilgai ir sunkiai, kad įrodytų kaltę. Ir abiem atvejais liko šeimos, kurioms teks gyventi su netektimi visą gyvenimą.
Klausimas skaitytojui
Kaip manote, ar tokie nusikaltimai gali būti užkirsti keliu anksčiau? Ar visuomenė ir teisėsauga turi daugiau dėmesio skirti mažiems signalams – dingusiems žmonėms, smulkiam nusikalstamumui, keistam elgesiui? Pasidalinkite savo nuomone.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.