Samdomas žudikas iš Estijos ir 25 tūkst. eurų už nužudymą: kaip kriminalistai išardė „mafijos“ tinklą

Byla, kuri prasidėjo nuo šūvių Kaune

2016 metų gruodžio 21 vakarą Kaune, Šilainiuose, prie daugiabučio pasigirdo šūviai. Kaimynai išgirdo, o netrukus prie laiptinės buvo rastas negyvas vyras. Greitosios pagalbos medikai konstatavo, kad išpuolis buvo mirtinas. Tai buvo Remigijus Morkevičius – kovinio sporto žvaigždė, Tailando bokso ir Bušido turnyrų nugalėtojas. Eiliniams žmonėms jis buvo sportininkas. Kriminalinės policijos pareigūnams – asmuo, ne kartą teistas, dažnai matomas nusikalstamo pasaulio atstovų rate. Jo nužudymas buvo trečiasis rezonansinis įvykis per kiek daugiau nei metus. 2015 metų lapkritį nužudytas Deimantas Bugavičius. 2016 metų liepą įvykdytas pasikėsinimas į Giją Zabachidzę. O tada – Morkevičius. Kriminalistai iš karto suprato, kad tai ne atsitiktinumas, o tų pačių įvykių tęsinys.

Nuo įvykio vietos iki tarptautinio tyrimo

Darbą įvykio vietoje pradėjo apskrities policija, tačiau iš Vilniaus jau važiavo Kriminalinės policijos biuro pareigūnai. Faktas, kad pagal nusikaltimų padarymo būdą, braižą, įtariamųjų atsitraukimo kelius, panaudotas priemones siekiant išvengti sulaikymo karštais pėdsakais, o taip pat ir pagal aukų veiklą bei ryšius, šie nusikaltimai buvo priskirti prie susijusių su organizuotu nusikalstamumu. Tą pačią dieną buvo priimtas sprendimas, kad ikiteisminis tyrimas bus perimtas ir bus Kriminalinės policijos biuro žinioje. Suformuotos kelios komandos, ir jau po poros valandų pareigūnai buvo Kaune. Įvykio vietos apžiūra tęsėsi iki po vidurnakčio. Prašvitus kriminalistai vėl grįžo į nusikaltimo vietą ir tikrino kiekvieną kvadratinį metrą. Tačiau įkalčių, kurie padėtų tirti nusikaltimą, buvo mažai.

Ginklas, kuris daug pasakė

Pirminiais duomenimis, šaulys galimai buvo vienas. Šaudyta iš automatinio ginklo – Kalašnikovo, kaip vėliau paaiškėjo, AKU, tai yra sutrumpinto automato. Buvo naudoti 5,45 mm kalibro šoviniai. Įvykio vietoje rasta apie 10 tūtelių, visos vienos markiruotės. Šoviniai buvo pagaminti 1980 metais Ukrainoje, Luhansko šovinių gamykloje. Šaulys naudojo įcentruotas kulkas. Ekspertai nustatė, kad mirtini buvo net trys šūviai. Iš tokių detalių galima spręsti, kad dirbo profesionalus žudikas. Jis prieš nusikaltimą turėjo sekti auką, pasirinkti išpuolio vietą, pasiruošti atsitraukimo kelius. Kriminalistai darė kratas Morkevičiaus namuose, kiti pareigūnai ėjo nuo durų prie durų ir ieškojo liudininkų. Įvykio vietoje buvo rastas bato pėdsakas. Pavyko identifikuoti, kur galimai paliko šaulys, laukdamas, kol Morkevičius grįš namo. Per dvi dienas kriminalistai baigė darbus įvykio vietoje. Buvo aišku, kad laukia ilgas tyrimas.

Pėdsakai, kurie vedė į Estiją

Tyrimas netruko atskleisti, kad Morkevičiaus nužudymas susijęs su Deimanto Bugavičiaus byla. Tie patys pareigūnai tyrė abu nusikaltimus, nes braižas buvo panašus, aplinka – ta pati, o asmenų ratai persipynę. Pirmą kartą Estijos piliečio Imre Arakas vardas Lietuvos pareigūnų akiračioje pasirodė stebint Ričardo Baikos aplinką. Pareigūnai užfiksavo, kaip iš vieno buto išnešamas ir išmetamas plastikinis maišas. Jame rasta šilta striukė, pirštinės, izoliacinė juosta, cheminių medžiagų, optinis taikiklis. Ant daiktų pavyko rasti DNR pėdsakų. Nustatyta, kad jie priklauso Estijos piliečiui. Netrukus kolegos iš Estijos pranešė, kas pakliuvo lietuviams į rankas. Tai buvo profesionalus žudikas, kuris šaudymo pratyboms galėjo skirti 12–14 valandų per dieną, siekdamas vieno šūvio į taikinį, apskaičiuodamas oro kryptis, saulės padėtį ir kitas sąlygas.

Kaip Arakas atsidūrė Kaune

Bendradarbiaudami su kolegomis iš Estijos, kriminalistai gavo žmonių, kurie kartu su Imre Araku gali užsiimti samdomomis žmogžudystėmis, sąrašą. Pradėjo aiškėti, kad du Estijos piliečiai – Arli Grabis ir Hansas Erikas Evertas – Kaune lankosi prieš ir per Deimanto Bugavičiaus nužudymą. Tuo metu Imre Arakas Kaune apsilanko 2016-ųjų vasarą ir žiemą. Gavus patvirtinimą, kad jis buvo Kauno mieste tiek per pasikėsinimą į Giją Zabachidzę, tiek per Remigijaus Morkevičiaus nužudymą, ir po abiejų nusikaltimų išvyko iš Lietuvos, tapo aišku, kad tai tas pats asmuo. Pirmomis tyrimo minutėmis į pasienio tarnybas įsiųstas prašymas davė rezultatų. Praėjus 20 minučių po nužudymo, kitą dieną, 1 valandą 20 minučių nakties, jis buvo sustabdytas Lenkijoje prie Lietuvos pasienio. Jo duomenys buvo užfiksuoti, uždokumentuota, kad jis vyksta į Ispaniją.

Imre Arakas: žudikas su principais

Surinkti duomenys ir žinomi Imre Arakas biografijos faktai leido kriminalistams spręsti, kad būtent šis žmogus galėjo šaudyti ir į Giją Zabachidzę, ir į Remigijų Morkevičių. Atidirbant vietas, kur jis galėjo gyventi, buvo nustatyti Kauno mieste esantys svečių namai „Naktigonėlė“, kuriuose jis apsistodavo ne vieną kartą. Jis buvo prisistatęs kaip Hansas, bet dokumentų nerodė. Šeimininkai jį atpažino. Pareigūnai išanalizavo Arakas naudojamų telefonų duomenis. Jie taip pat parodė, kad jis lankėsi Lietuvoje. Tokie netiesioginiai įrodymai leido daryti pagrįstas išvadas, kad Arakas galėjo būti susijęs su šiais dviem nužudymais. Pirmasis kaltinimas jam buvo pateiktas dėl Deimanto Bugavičiaus bylos. Vėliau jis papildytas dėl pasikėsinimo į Giją Zabachidzę.

Sulaikymas Airijoje

Kriminalinės policijos biuras apie įtarimus dėl Imre Arakas pranešė kolegoms visoje Europoje. Šią informaciją gavo ir airiai. Kai Dubline nusileido lėktuvas, tarp kurio keleivių buvo Arakas, vietos pareigūnai pradėjo sekimo operaciją. Paaiškėjo, kad Arakas atvyko nužudyti vieno Dublino gaujos lyderio. Lietuvos kriminalinės policijos biuras prisidėjo prie to, kad šiam nusikaltimui būtų užkirstas kelias. Bendros operacijos metu su Airijos teisėsauga Arakas buvo sulaikytas pasikėsinant nužudyti Airijos pilietį. Sulaikymo momentu Lietuvos pareigūnai jau turėjo pakankamai duomenų apie tai, kad jis galėjo prisidėti prie Remigijaus Morkevičiaus nužudymo, ir buvo pasiruošę veikti jo atžvilgiu procesiškai.

Ilgas laukimas ir strategija

Iškart po Estijos piliečio sulaikymo Lietuvos kriminalistai kreipėsi į Airijos teisėsaugą dėl oficialaus bendradarbiavimo. Tačiau laukė kuriozas. Airiai pasakė: kol mes savo tyrimo nepabaigsime ir jis nebus nuteistas, jūs iš mūsų jokių duomenų negausite. Tai buvo netikėtas ir sudėtingas momentas, nes jie buvo išėmę ir telefonus, ir kitus daiktus, kurie buvo svarbūs Lietuvos tyrimui. Teismas Airijoje vyko labai greitai. Imre Arakas buvo nuteistas šešeriems metams laisvės atėmimo. Tik atlikus visą bausmę jis galėjo būti perduotas baudžiamajam persekiojimui Lietuvai.

Lietuvos kriminalinės policijos biuro tyrimo grupė priėmė galbūt lemiamą taktinį sprendimą neviešinti duomenų apie tai, kad Remigijaus Morkevičiaus nužudymo aplinkybės aiškios ir kad tai yra vienų organizatorių ir vykdytojų darbas. Buvo nuspręsta tiesiog išlaukti jo atvykimo į Lietuvą ir stipriai pasiruošti tokiam atvykimui. Vis dėlto šiek tiek informacijos Lietuvos kriminalistai iš Airijos kolegų gavo. Po sulaikymo iš Estijos smogiko paimti mobilieji telefonai leido peržiūrėti juose buvusius duomenis. Po įvykusio Gijo Zabachidzės pasikėsinimo nužudyti Arakas intensyviai porą dienų naršė Lietuvos spaudą internete, ieškodamas straipsnių apie šį nusikalstamo pasaulio atstovą. Tai patvirtino, kad jis yra tas taikinys, kuris buvo jo tyrimo objektas, ir kad tai jo darbas.

Bato pėdsakas, kuris tapo raktu

Per tą laiką, kol Imre Arakas kalėjo Airijos kalėjime, buvo atlikta labai daug veiksmų: analizuotos įvykio vietos, grįžtama ir grįžtama prie jų. Kai Arakas jau buvo pasiruošęs vykti į Lietuvą, o tai įvyko 2023 metų pradžioje, kriminalistai buvo labai stipriai pasiruošę tokiam atvykimui. Pagrindinė užduotis – įrodyti, kad Imre Arakas buvo Morkevičiaus nužudymo vietoje. Viskas, kas vyko įvykio vietoje, buvo išanalizuota. Tačiau tiriant ir laukiant jo atvykimo, kriminalistai vis grįždavo pasitikslinti pagrindinio momento. Įvykio vietoje buvo rastas bato pėdsakas. 2016 metais ekspertai jį užfiksavo, tačiau per šešerius metus policijos ekspertų naudojamos technologijos stipriai pažengė į priekį. Priimtas sprendimas ištirti ir, bendradarbiaujant su Kriminalistinių tyrimų centru ir užsienio kolegomis, pakartotinai bandyti atstatyti pėdsaką iki labai geros kokybės, siekiant nustatyti bato modelį ir prekės ženklą. Tuo metu kriminalistai buvo surinkę daug informacijos apie Imre Arakas gyvenimą, pomėgius. Buvo žinomos net tokios smulkmenos, kokius batus jam patinka avėti. Eigoje nustatyta, kad tas bato pėdsakas paliktas įvykio vietoje prie krūmo, kur pagal šūvio trajektoriją atitiko visus duomenis, kad šaulys stovėjo būtent prie tos laiptinės, būtent toje vietoje, kur paliktas bato pėdsakas. Paaiškėjo, kad minėtas pėdsakas priklauso batų „Salomon“ prekės ženklui. Tyrimo metu tai pasitvirtino, nes kriminalistai tikrai žinojo, kad Imre Arakas yra „Salomon“ mėgėjas.

Psichologinis portretas ir apklausos taktika

Greta faktinių duomenų buvo dėliojamas psichologinis Imre Arakas portretas. Eidami į apklausą kriminalistai apie jį norėjo žinoti daugiau nei jis pats. Jis nuo sovietinių laikų treniravosi, užsiiminėjo šaudymo sportu. Kai vyko nepriklausomybės atkūrimas Estijoje, jis buvo vienas ryškiausių figūrų palaikant Estiją. Jis buvo prieš Rusijos režimą ir jau tuo metu pateko į Estijos teisėsaugos institucijų spektrą kaip asmuo, turintis didelę riziką nusikalsti. Iš pradžių nesunkius nusikaltimus daręs, Arakas pateko į kalėjimą. Išėjus nusikaltimai sunkėjo. Dėl savo pažiūrų jis pateko į kompaniją analogišku požiūriu asmenų, užsimezgė kontaktai, bendravimas, ir palaipsniui Arakas savyje atrado šaltakraujiško žudiko gebėjimų.

Atėjus pirmojo susitikimo dienai, Kriminalinės policijos biuro darbuotojai sudėliojo aiškią strategiją, kas vykdys apklausą ir kaip tai vyks. Buvo priimta taktika, kad reikia su juo bendrauti, vežantis atlikinėti procesinius veiksmus, uždavinėti klausimus, susijusius su surinktais duomenimis. Kiekvieną dieną po tam tikrą dalį duomenų, po truputį, kas savaitę, kas dvi, atliekant tokius procesinius veiksmus, tikintis kažkokių jo reakcijų. Šią taktiką kriminalistai pasirinko išanalizavę, kaip Imre Arakas bendravo su Airijos pareigūnais. Buvo visa apklausų eiga. Matėsi, kad jis, bendradarbiaujant, įgijant pareigūnų pasitikėjimą, tampa atviresnis ir prisipažįsta dėl nusikalstamos veikos.

Apklausos, kuriose kiekvienas žodis buvo sveriamas

Pirma apklausa vyko estų kalba su vertėju. Vėliau jis nusprendė bendrauti angliškai, kad jį suprastų lietuvis advokatas. Rusiškai kalbėti atsisakė iš principo. Kalbama tik faktais, vengiama bet kokių interpretacijų. Kriminalistai sakydavo: mes nedalyvavome nusikaltime, mes visų detalių tikrai nežinome. Turime tam tikrą nustatytą įvykių seką, bet galime klysti, pavyzdžiui, kažkokiose detalėse. O jis tai gaudo, jis gaudo mūsų klaidas. Pamatęs, kad pareigūnai blefuoja, Imre Arakas galėjo iškart užsiverti, nustoti tikėti, kad pareigūnai turi konkrečių įrodymų. O kriminalistai ir prokurorai kantriai prieš jį dėliojo įrodymus ir spaudė pripažinti savo kaltę.

Dalis įrodymų buvo iš teisme nagrinėtos Deimanto Bugavičiaus nužudymo bylos: duomenys apie užsakovus, apie jų bendravimo ratą, apie jų sąsają su Estijoje ir Ispanijoje reziduojančiais estais, kuriems buvo duotas užsakymas. Duomenys apie jo judėjimą, prisijungimus, apsigyvenimą, charakterizuojantys duomenys, duomenys apie tai, kad jis samdomas žudikas. Nors jis visą laiką atsisakė duoti parodymus, kriminalistai vis tiek uždavinėjo klausimus, patikinėjo dokumentus, duomenis. Taip vyko bendravimas procesiniu keliu – nuo menkesnių duomenų prie svaresnių. Pradžioje jis jautėsi patogiai ir atsipalaidavęs, tarsi viskas tvarkoje. Bet apklausa po apklausos jautėsi nervingumas, ypač klausimai, kurie jau rišo jį su įvykio vietomis, datomis. Apklausa po apklausos klausimai sudėtingėjo. Keitėsi ir Arakas elgesys. Iš pradžių bet ką komentuoti atsisakinėjęs įtariamasis pradėjo pareigūnus kaltinti fabrikuojant bylą. Tai pirmas ženklas, kad auga įtariamojo nervinė įtampa. Įdomiausia, kad baigus apklausą jis mielai likdavo šiaip pasikalbėti su teisėsaugos pareigūnais.

Proveržis: Aukščiausiojo teismo nuosprendis

Proveržiu tapo Aukščiausiojo teismo nuosprendis Deimanto Bugavičiaus byloje. Buvę jo bendrininkai Arli Grabis ir Hansas Erikas Evertas nuteisti 16 ir 13 metų nelaisvės. Tą bylą Imre Arakas labai įdėmiai stebėjo. Jis turėjo ir užrašus pasidaręs dėl tos bylos. Jis pamatė, kad kriminalistai sugebėjo įrodyti ir buvo nuteisti žmonės toje byloje. Tai buvo vienas iš veiksnių, kurie paveikė jį, kad verta kalbėti, verta prisipažinti. Praėjus kelioms dienoms bendraujant, jis susitiko bendradarbiauti. Įsirėžė viena frazė, pasakyta Vaidai: „Aš tikrai žinau, kad jūs nieko čia tokio įspūdingo mano atžvilgiu neturit. Matant, kokie yra teismų sprendimai Lietuvoje paskutiniu metu, tai aš manau, kad jūs mane nuteisit ir už tą batą rastą prie įvykio vietoje, ir dėl kitų dalykų.“

Imre Arakas papasakojo, kad kriminalistai nusikaltimo aplinkybes buvo išsiaiškinę beveik be klaidų. Paaiškėjo tik tam tikros smulkmenos, kurių nedalyvavęs žmogus negalėjo žinoti. Pavyzdžiui, kur paslėpti ginklai. Dėl laiko gaila, kad jų ir nerado, nes abiem atvejais vietos, kur ginklus paslėpė, buvo pakeistos kardinaliai. Ten jis prie pastato vienoje vietoje užkasė ginklą. Pastatas sulygintas su žeme, suformuotas naujas reljefas. Ten nieko neliko. Kitu atveju užkasė automatą, iš kurio nužudė Morkevičių. Ten asfaltas paklotas.

Pirmasis bandymas: Zabachidzė ir moteris lovoje

Pasakojimas apie nusikaltimus prasidėjo nuo Deimanto Bugavičiaus nužudymo. Šį nusikaltimą įvykdė kiti asmenys, tačiau įvykių gija susidėliojo taip, kad į nusikaltimus turėjo įsitraukti Imre Arakas. Bugavičiaus nužudymas buvo atliktas, nors ir sėkmingai, tačiau pasak užsakovų, per daug paliekant betvarkės. Tai lėmė, kad pareigūnai surinko pakankamai duomenų juos nuteisti. Todėl jie buvo nepatenkinti tokiu darbu ir kreipėsi į Arakas.

Pirmasis užsakymas Lietuvoje buvo nesėkmingas. Arakas davė apie tai parodymus. Kalbant apie pirmą nusikaltimą, jis atvyko, pateko prie Gijo Zabachidzės namų, į namo teritorijos vidų. Tai buvo privatus kotedžas. Zabachidzė gulėjo lovoje ir žiūrėjo televizorių. Arakas sakė, kad neturėjo aiškaus plano, kaip vykdys užsakymą. Konkrečius dalykus sprendė vietoje. Jis priėjo prie lango ir pamatė gulintį prie televizoriaus Zabachidzę nuo lango gal apytiksliai 80 metrų. Jis pastebėjo, kad ten buvo pridarytas langas kampu, palikta erdvė orui, ir pro tą tarpą galima būtų iškišti ranką. Arakas nedelsdamas paskaičiavo šūvio trajektoriją, paskaičiavo scenarijų, kaip jis darys tą veiksmą. Jis turėjo pistoletą – tai buvo „Glock“. Jis iškišo ranką, atsistojęs kampu, paskaičiavo šūvio trajektoriją ir padarė du šūvius. Vienas iš šūvių pataikė Gijui Zabachidzei į kaklą. Nors šauta aklai, pritrūko labai nedaug, kad užsakymas būtų įvykdytas. Jis padarė šūvį ir tada pamatė moterį – kartu su Zabachidze lovoje gulėjo jo žmona. Jis, pamatęs, įsitikino, kad ji ten yra, ir nebešaudė. Tai yra žmogus, kuris gavo užduotį konkrečiam objektui. Jis nėra taip, kad neatsižvelgdamas į nieką kitą, nevertindamas kitų gyvybių, beatodaiškai padėjęs bombą. Pasak paties Arakas, jis turėjo principą savo veikloje nežudyti moterų, vaikų ir gyvūnų. Todėl jis tuo metu priėmė sprendimą pasitraukti.

Susidūrimas su policija, kuris galėjo baigtis kitaip

Imre Arakas traukėsi iš anksto suplanuotu keliu per mišką ir nuošalius takelius, kad išliktų nepastebėtas. Automobilį buvo palikęs už 10 km. Savo kelią jis atliko pėsčiomis, būdamas juodai apsirengęs su ginklu. Einant pagal tą maršrutą atgal, išlipant iš tunelio, jis susitiko su policijos pareigūnų ekipažu. Bendraujant su Arakas, jis paaiškino: „Išlipant iš tunelio aš supratau, kad galimai atrodau labai įtartinai. Prie manęs yra ginklas su duslintuvu, ir matomai man reikės šalinti tuos pareigūnus.“ Duodamas parodymus, Arakas atvirai pripažino, kad tą vakarą buvo pasiruošęs nevengti susidūrimo ir iškart žudyti policininkus. Tiesiog likimo ironija, tai yra laimės dėka, šitie pareigūnai matomai gavo iškvietimą, užvedė variklį ir atsisėdo į automobilį, išvažiavo, taip atlaisvindami kelią Arakas vykti toliau.

Kadangi pasišalino nežinodamas, ar vis dėlto įvykdė šį užsakymą, ar ne, jis bandė iš viešosios erdvės sužinoti, ar rašo apie tai Lietuvos spauda. Telefone liko tų duomenų, kurie buvo vertingi šioje byloje. Už vieną nužudymą Imre Arakas buvo pažadėta 25 000 eurų. Bet tokioje veikloje, jeigu tu nepadarai darbo iki galo, tu turėsi atidirbti vienaip ar kitaip. Tai nusikalstamo pasaulio taisyklės. Pas koordinatorių Arakas grįžo neįvykdęs užduoties. Už tai gavo paliepimą nužudyti Remigijų Morkevičių.

Antrasis bandymas: Morkevičius ir automatas

Šįkart darbo imtasi rimčiau. Paaiškėjo, kad buvo net keli bandymai. Imre Arakas bandė nužudyti Morkevičių ir anksčiau. Ruošėsi tam, tačiau dėl nenumatytų aplinkybių, dėl per daug dalyvaujančių kitų pašalinių asmenų tariamojo įvykio vietoje, jis atsisakė savo nusikaltimų, siekdamas padaryti viską švariai. Automatą Kalašnikovą, su kuriuo buvo nužudytas Morkevičius, jis atsigabeno iš Estijos. Kadangi pirmąjį kartą su pistoletu šaudė ir pistoletas užsikirto, sekantį kartą jis nusprendė neberizikuoti. Pagalvojo, kad po pirmo nepavykusio karto Morkevičius gali dėvėti neperšaunamą liemenę. Todėl nusprendė, kad geriau imti Kalašnikovo automatą, kuris puikiai peršauna ir neperšaunamas liemenes.

Jis atliko žvalgybą. Pirmiausia žinojo, kur Morkevičius gyveno. Kokia yra namo laiptinė, koks aukštas, kokie langai, kur išeina. Jis išsiaiškino, kur statomas jo automobilis, kada jis grįžta iš savo veiklos, dažniausiai iš sporto treniruočių. Gruodžio 21 dieną viskas buvo paruošta. Ginklas užtaisytas įcentruotomis kulkomis, parengti atsitraukimo keliai, nustatyti Morkevičiaus įpročiai. Tą lemiamą dieną Arakas atvyko kelias valandas prieš atvykstant namo Morkevičiui. Pasistatė savo automobilį tokioje vietoje, kad jam būtų patogu stebėti stovėjimo aikštelę. Atvykus Morkevičiui, Arakas sulaukė, kol jis tikrai pasistatys automobilį, ir dar palaukė, kol jis pradės lipti iš automobilio. Tai suindikavo, kad jis tikrai eina link namo laiptinės. Tada Arakas apėjo namą iš kitos pusės ir keliomis minutėmis anksčiau atsirado prie tos laiptinės, kur gyveno Morkevičius. Morkevičius tuo metu ėjo po keliu, ir Arakas tiesiog pasitiko jį prie namo laiptinės. Laukdamas tamsiame kampe, žudikas paliko lemtingą pėdsaką. Buvo paleista 10 šūvių, ir iš tų 10 šūvių trys buvo mirtini. Remigijus Morkevičius žuvo vietoje, o Imre Arakas pasišalino iš įvykio vietos kita kryptimi pėsčiomis. Jis teigia, kad darė viską taip, kad kiti nenukentėtų. Jis pernakvojo, sulaukė žinių ir žiniasklaidos pranešimų, kad nužudymas įvykdytas iki galo, ir paskui pasišalino iš Lietuvos.

Užsakovai: Ispanijoje gyvenantys lietuviai

Nustatyti pasikėsinimų į Deimantą Bugavičių, Giją Zabachidzę ir Remigijų Morkevičių užsakovus padėjo Gijo Zabachidzės liudijimas. Iš pradžių tylos įžadą laikęsis vyras prabilti nusprendė po Imre Arakas paleistų šūvių. Kai Zabachidzė pats suvokė, kad buvo ant mirties slenksčio, kad yra laimės kūdikis, jis priėmė sprendimą bendradarbiauti su Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnais ir atskleidė daug įdomių detalių apie savo pažintį su Deimantu Bugavičiumi, jų kelią, sąsajas. Tada pradėjo aiškėti tie faktai.

Visus išpuolius užsakė tie patys žmonės – Ispanijoje gyvenantys ir narkotikų kontrabandą kontroliuojantys lietuviai Sergejus Bėglikas ir Renaldas Kanys. Iš pradžių jie sužinojo, kad Bugavičius su Zabachidze bandė pasisavinti narkotikų krovinius, todėl kreipėsi į Estijos piliečius su užsakymu juos pašalinti. Dėl panašių dalykų gyvybės neteko ir Morkevičius – žmogus, kuris galimai kėlė grėsmę jų nusikalstamam verslui. Jis buvo įtariamas kaip vienas iš galimų dalyvių, kuris plėšimo metu atėmė tam tikrus daiktus, kuriais disponavo nusikalstamo pasaulio atstovai. Kitas dalykas – jie matė grėsmę ir iš kitos pusės: jis apie tai kartais atvirai daug kam pasipasakodavo. Jis daug kalbėjo netinkamoje vietoje ir ne laiku.

Po kruopelytę buvo renkami įrodymai, duomenys, kurie atvedė prie viršūnių, prie organizatorių. Kai patys vykdytojai pradeda bendrauti, bendradarbiauti ir aiškinti savo įvykių detales, viskas išaiškėja iš visų pusių. Nelieka spragų. Šiuo metu galima drąsiai pasakyti, kad tokių juodų dėmių šiuose tyrimuose neturime.

Teismas ir nuosprendis

Imre Arakas byla greitai pasiekė teismą. Procesas vyksta žymiai greičiau, kai įtariamasis nekuria melagingų versijų. Galiojant nekaltumo prezumpcijai, kiekvieną melą reikia paneigti, įrodyti, kad tai būti negalėjo. Prisipažinimas visada padeda. Tam ir buvo atliktas darbas, kad žmogus palengvintų teisminį nagrinėjimą. Vienas dalykas, kai Bugavičiaus byloje reikėjo kautis iki paskutinio atodūsio. Kitas dalykas, kai žmogus prisipažįsta padaręs. Bet tam, kad jis prisipažintų, reikėjo atlikti daugybę darbų įvairaus pobūdžio.

Kokybiškai atlikti darbą teisėsaugos pareigūnams padėjo Lietuvos įstatymai, leidžiantys bendradarbiaujančiam nusikaltėliui tikėtis švelnesnės bausmės, kad tai suteiktų realias žmogui lengvatas. Ne tai, kad kaip anksčiau buvo juokaujama prie sovietų, kad prisipažinai – tai tau dar bus blogiau negu tylėtum. Pas mus visiškai kitaip, ir tų lengvatų yra įvairių formų, įvairaus lygio. Šiuo atveju teismas negalėjo Imre Arakas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, nes nužudymas – sunkus nusikaltimas, kurio padarinių negalima ištaisyti. Imre Arakas teisme laikėsi savo žodžio ir gavo 10 metų nelaisvės.

Ką tai reiškia visuomenei

Kai vyksta tokie įvykiai Lietuvoje, visuomenė turi žinoti, kad nėra nei vieno nusikaltimo, kurio neįmanoma išaiškinti. Nusikaltimo vykdytojas visada yra žmogus, o žmogus yra gyvas organizmas. Nepalikti kažkur pėdsakų yra neįmanoma. Tiesiog vienaip ar kitaip nepastebėtas neliksi. Vienas iš įtariamų nusikaltimo užsakovų Sergejus Bėglikas 2024 metų gruodį sulaikytas Ispanijoje ir jau pervežtas į Lietuvą. Renaldas Kanys įtrauktas į ieškomiausių Europos nusikaltėlių sąrašą. Tyrimas tęsiasi, tačiau tai, kas jau atskleista, rodo, kad organizuotas nusikalstamumas neapsiriboja viena šalimi. Tai tarptautinis tinklas, kuriame susipina narkotikų kontrabanda, užsakomieji nužudymai ir pinigų plovimas. Kova su juo reikalauja ne tik kantrybės, bet ir tarptautinio bendradarbiavimo. Kaip manote, ar tokie tyrimai ir bausmės yra pakankama pamoka tiems, kurie renkasi nusikalstamą kelią? Pasidalinkite savo nuomone.