Zelenskis: nuo komiko iki karo vado – kaip vienas žmogus pakeitė istorijos eigą
2022-ųjų vasario 24-ąją, praėjus kelioms valandoms po Rusijos invazijos pradžios, Jungtinės Valstijos pasiūlė Ukrainos prezidentui evakuotis. Volodymyras Zelenskis atsakė viena ryškiausių savo frazių: „Man reikia amunicijos, o ne pavežėjimo.“ Jis liko Kyjive. Nuo tos akimirkos jo įvaizdis – žalias marškinėlis, neišsimiegojęs veidas, kasdieniai vaizdo kreipimaisi – tapo pasipriešinimo simboliu, kurį sunku pamiršti. Tačiau kaip komikas, kuris dar 2019-aisiais buvo laikomas pokštu, tapo vienu įtakingiausių pasaulio lyderių?
Nuo Kryvyj Riho iki KVN scenos
Volodymyras Zelenskis gimė 1978-aisiais Kryvyj Rihe, pramoniniame mieste centrinėje Ukrainoje, žydų šeimoje. Jo tėvas buvo profesorius, technikos mokslų kandidatas, mama – inžinierė. Šeima buvo inteligentiška, tačiau gyveno paprastame kvartale, kurį vietiniai vadino „Skruzdėlynu“. Zelenskis buvo geras mokinys, užsiėmė sunkiaatletika, krepšiniu, šoko, grojo pianinu ir gitara. Jis visada buvo dėmesio centre.
Būdamas 16-os, jis gavo mokymosi grantą studijoms Izraelyje, tačiau tėvas neleido vykti. Tada jis įstojo į Kryvyj Riho ekonomikos ir technologijų universitetą studijuoti teisės. Tačiau teisė jam pasirodė per nuobodi – jis nė vienos dienos nedirbo pagal specialybę, išskyrus dviejų mėnesių praktiką. „Prisimenu, kaip įėjau ir išėjau iš teismo salės su visišku supratimu, kad turiu palikti šią sceną ir ieškoti savosios“, – vėliau prisiminė jis.
Scena buvo rasta labai greitai. Būdamas 17-os, jis prisijungė prie vietinės KVN komandos – populiarių komedijų varžybų, kuriose komandos iš skirtingų šalių ruošia humoristinius pasirodymus. Zelenskis buvo pastebėtas ir pakviestas į jungtinę Ukrainos komandą „Zaporižžia-Kryvyj Rih-Tranzitas“, kuri 1997-aisiais laimėjo aukščiausią lygą. Vėliau jis su draugais įkūrė savo komandą „95-asis kvartalas“, kuri vėliau tapo „Kvartal 95 Studio“.
Verslas, kuris prasidėjo nuo humoro
2003-iaisiais, pasitraukę iš KVN, Zelenskis ir jo komanda išvyko į Kyjivą kurti savo įmonės. Jie norėjo prodiusuoti originalius TV projektus ir pramogines laidas. Jiems buvo pranašaujama nesėkmė – sakė, kad šou verslas yra uždaras pasaulis, į kurį neįmanoma prasiskverbti be ryšių ir didelių pinigų. Tačiau komanda turėjo galingą variklį – Zelenskį. Jis tikėjo sėkme ir palaikė draugus.
Pirmasis jų projektas buvo humoristinis koncertas „Vakarinis kvartalas“. Jie ieškojo rėmėjų, patalpų ir televizijos kanalo, kuris galėtų nufilmuoti koncertą. Aktoriai, komikai ir scenaristai laikinai tapo vadybininkais, prodiuseriais ir skambučių centro operatoriais. Galiausiai 2003-ųjų gruodį jie pradėjo bendradarbiauti su kanalu „1+1 Studio“. Koncertas tapo ryškiu humoro švente, o Zelenskis tapo ne tik pagrindiniu aktoriumi, bet ir ideologu, autoriumi bei režisieriumi.
Vėliau studija ėmė kurti kitus projektus – rytines laidas, humoristines programas. 2006-aisiais Zelenskis laimėjo Ukrainos „Šokių su žvaigždėmis“ versiją. Jis tapo vienu populiariausių Ukrainos televizijos žmonių. Nuo 2010 iki 2012 metų jis buvo kanalo „Inter“ generalinis prodiuseris. Studija išleido daugiau nei 16 filmų ir serialų, kurie buvo populiarūs tiek Ukrainoje, tiek Rusijoje.
„Liaudies tarnas“: serialas, tapęs realybe
2015-aisiais pasirodė serialas „Liaudies tarnas“, kuriame Zelenskis vaidino Ukrainos prezidentą – 30-metį istorijos mokytoją, kuris laimi rinkimus po to, kai jo mokinys internete paskelbia vaizdo įrašą, kuriame jis garsiai kalba apie korupciją. Serialą žiūrėjo apie 20 milijonų ukrainiečių. 2016-aisiais pasirodė pilnametražis filmas, o 2017-aisiais – dar vienas sezonas. Būtent po to tarp ukrainiečių prasidėjo pusiau juokais, pusiau rimtai kalbos, kad Zelenskis galėtų tapti prezidentu realiame gyvenime.
2017-aisiais „Kvartal 95 Studio“ teisininkas įregistravo to paties pavadinimo politinę partiją. 2018-ųjų rugsėjį Zelenskis jau buvo trečias tarp kandidatų, už kuriuos žmonės balsuotų, jei rinkimai vyktų netrukus. 2019-ųjų sausio 21-ąją partija nominavo jį kandidatu į prezidentus. Jo pagrindiniai pažadai buvo: sureguliuoti situaciją Rytų Ukrainoje, grąžinti okupuotas teritorijas, sukurti profesionalią kariuomenę, panaikinti prezidento, deputatų ir teisėjų imunitetą.
Rinkimų kampanija buvo neįprasta. Jis nesurengė nė vienos spaudos konferencijos visos Ukrainos žiniasklaidai. Žurnalistai jo pareiškimus girdėjo iš „YouTube“ vaizdo įrašų. Ekspertai jį vadino „virtualiu kandidatu“ ir „holograma“. Tačiau pažadai ir nestandartinė asmenybė suveikė. 2019-ųjų balandžio 21-ąją jis laimėjo prezidento rinkimus, gavęs 73 proc. balsų. Jam buvo 41-eri.
Nuo vilčių iki nusivylimo
Pirmieji metai politiniame prezidento gyvenime buvo dviprasmiški. Patirties ir realių įgūdžių trūkumas buvo pagrindinė priežastis. Užsienio politikos kursas buvo nukreiptas į tvirtų santykių su ES ir NATO šalimis užmezgimą. Buvo surengtas Ukrainos ir ES viršūnių susitikimas, atnaujintos Normandijos ketverto derybos, Ukraina prisijungė prie NATO padidintų galimybių programos. Tačiau pagrindinis pažadas nutraukti karą Donbase nebuvo įvykdytas. Be to, santykiuose su Rusija buvo nemažai nuolaidų, kurias agresorė šalis vertino kaip atlaidumą.
2021-ųjų pabaigoje Rusija ėmė telkti karinę jėgą prie Ukrainos sienų. JAV žvalgyba prognozavo neišvengiamą plataus masto karą. Zelenskis bandė iš Vakarų partnerių gauti konkrečių atsakymų dėl galimo įstojimo į NATO ir ES. Vasario 19-ąją Miuncheno saugumo konferencijoje jis pasakė emocingą kalbą, kurioje paragino pasaulio bendruomenę prisiminti 1994-ųjų Budapešto memorandumą. Jo kalba sulaukė aplodismentų, bet ne konkrečių rezultatų.
Karas keičia viską
2022-ųjų vasario 24-ąją, 5 valandą ryto, Rusija įsiveržė į Ukrainą. Zelenskis įrašė kreipimąsi, kuriame paneigė Rusijos teiginius apie neonacius Ukrainos vyriausybėje ir pareiškė neturįs ketinimų pulti Donbasą. Jis kalbėjo rusiškai, kreipdamasis į Rusijos žmones, ragindamas juos daryti spaudimą savo vadovybei, kad būtų sustabdytas karas.
Tą rytą jis pasakė, kad žvalgyba jį identifikavo kaip pagrindinį Rusijos taikinį, bet jis lieka Kyjive, o jo šeima – šalyje. Per invaziją jis neva buvo daugiau nei dešimt kartų užsakytas nužudyti. Trys bandymai buvo sustabdyti dėl Rusijos FSB darbuotojų, prieštaraujančių invazijai, pranešimų. Tai buvo kasdienė realybė jam ir jo šeimai, kurią jis nuo karo pradžios beveik matė.
Kai Rusijos propagandos organizacijos bandė skleisti melagingą teiginį, kad Zelenskis pabėgo iš sostinės, jis išėjo į gatves ir nufilmavo save Kyjivo centre. Tai buvo stiprus signalas: jis lieka. Jo frazė „Man reikia amunicijos, o ne pavežėjimo“ tapo viena garsiausių karo citatų. Kitas jo pasakymas – „Kai pulsit, pamatysite mūsų veidus, o ne nugaras“ – taip pat skambėjo kaip Holivudo filmo scenarijus.
Informacinis karas ir Vakarų parama
Zelenskis intuityviai suprato informacinių technologijų ir komunikacijos galią. Jis uždraudė dalytis Ukrainos kariuomenės vaizdais, kad neatskleistų jų judėjimo. Jis pažadėjo ginklus visiems, kurie nori ginti šalį. Jis nuolat kreipėsi į Vakarų parlamentus, į Europos Sąjungą, į JAV Kongresą. Jis priminė, kad Ukraina kovoja ne tik už save, bet ir už visą laisvą pasaulį.
Jo pastangos davė vaisių. JAV tapo pagrindine Ukrainos sąjungininke, įsipareigodama 50 mlrd. dolerių humanitarinei, finansinei ir saugumo paramai. Zelenskis sulaukė daugybės apdovanojimų, įskaitant Ronaldo Reagano laisvės medalį ir sero Winstono Churchillio lyderystės apdovanojimą. 2022-ųjų gruodį jis buvo paskelbtas „Time“ metų žmogumi.
Churchillio šešėlis
Daugelis lygina Zelenskį su Winstonu Churchilliu. Abu buvo politikai, atsidūrę valdžioje kritiniu metu. Abu suprato, kad karas – tai ne tik ginklai, bet ir žodžiai. Churchillio kalba „Mes kovosime paplūdimiuose“ tapo legendine. Zelenskio kalba „Mes kovosime miškuose, laukuose, krantuose, gatvėse“ skambėjo kaip jos atgarsis.
Churchillis sakė: „Iš visų talentų, suteiktų žmonėms, nė vienas nėra toks brangus kaip oratorijos dovana.“ Zelenskis turi šią dovaną. Jis moka kalbėti paprastai, bet paveikiai. Jis moka sujungti emociją ir faktus. Jis moka priversti pasaulį jausti.
Ko iš to išmokti?
Volodymyro Zelenskio istorija – tai pasakojimas apie tai, kaip žmogus, kuris visą gyvenimą kėlė juoką, tapo vienu rimčiausių pasaulio lyderių. Jis nebuvo profesionalus politikas. Jis nebuvo karininkas. Jis buvo komikas. Bet kai atėjo jo šalis, jis atsistojo ir parodė, ką reiškia vadovauti.
Jo kelias mus moko, kad lyderystė ne visada ateina iš tų, kurie tam ruošėsi visą gyvenimą. Kartais ji ateina iš tų, kurie tiesiog atsiduria tinkamoje vietoje tinkamu metu – ir pasirenka ne bėgti, o likti. Jis pats sako, kad nėra drąsus – jis tiesiog atsakingas. Atsakingas už šalį, kuri jį išrinko, už šeimą, už draugus, už piliečius.
Ką apie tai manote jūs? Ar Zelenskio transformacija iš komiko į karo vadą yra įkvepianti, ar ji tik parodo, kaip kartais istorija pasirenka netikėčiausius herojus? Pasidalinkite savo nuomone.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.