„Tegul ateina – mes pasiruošę“: kaip Baltijos šalys gyvena šalia Rusijos

Narvoje, pasienio mieste prie pat Rusijos, žmonės vartoja daugiausia rusišką žiniasklaidą. Estijos sostinėje Taline sovietiniai paminklai jau seniai išvežti į muziejų. O Kuršių nerijoje lankytojai klausia, ar Rusija tikrai arti – ir prašo keltų tvarkaraščio, kad prireikus galėtų greitai išvykti. Tai trys skirtingi tos pačios baimės atspalviai. Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams nuo nepriklausomybės atgavimo, Baltijos šalys vėl žvelgia į Rytus su įtampa, kokios nebuvo jau seniai.

Estija: nuo uždarytos salos iki startuolių ir dainų

Hiiumaa sala – viena tų vietų, kur sovietmečiu lankytis buvo draudžiama. Maskva ją laikė strategiškai svarbiu vartais į šiaurės vakarus. Šiandien saloje esančiame kariniame muziejuje – sovietinės epochos pėdsakai: seni paminklai, išmontuoti ir atgabenti čia. „Sovietų Sąjunga okupavo Estiją 1940-aisiais. Ar mes vis dar turime giedoti šlovę tiems kariams, kurie mus okupavo? Manau, ne“, – sako vienas vietos gyventojas. Nuo karo Ukrainoje pradžios Estija ėmėsi veiksmų, kad viešosiose erdvėse neliktų sovietinių paminklų.

Muziejuje yra ir naujų eksponatų, turinčių akivaizdžią simboliką. Tai uniformos ir šalmo dalys, paimtos iš žuvusių rusų karių Bachmuto srityje. Įspėjimas buvusiai okupantei ir jos naujam karui. „Karas yra baisus dalykas. Nėra nieko romantiško ir nieko, ką būtų galima šlovinti“, – sako estų karys. Jo teigimu, tokia įranga sveria daugiau nei trisdešimt kilogramų, o su ja reikia bėgti ir šaudyti. „Aš suprantu, kodėl tai daro ukrainiečiai – jie gina savo šalį. Bet kodėl tai daro rusai?“

Taline sovietinių paminklų nebėra, o miestas atrodo jaunas ir gyvas. Paplūdimyje sutiktas 22-ejų Matthias kuria internetinius žaidimus kaip reklamos platformas. Jis galėtų dirbti Londone ar Šanchajuje, bet pasirinko likti. „Kiekvieną kartą, kai buvau išvykęs mėnesiui ar ilgiau, jaučiau, kad pasiilgau kažko iš Estijos. Kad ir ką sakytume apie savo šalį, tai vis tiek mūsų namai, ir mes ją mylime.“

Jis pripažįsta, kad su draugais jie kalbėjosi apie galimybę išvykti. „Visada kyla klausimas: ar Rusija ateis į Baltijos šalis? Ar Rusija vėl įsiverš į Estiją? Mano nuomone, dauguma žmonių neketina išvykti. Jie pasiruošę paimti ginklus į rankas ir eiti į frontą, kovoti su priešu, ginti savo namus.“

Dainų šventė – tai, kas Estijoje išlieka nepakitusi. Dainavimas turi išdidžią istoriją: Baltijos šalių piliečiai kadaise savo balsais stojo prieš sovietų tankus per „Dainuojančią revoliuciją“. „Tai dainų šventė, tai šventė, kuri mus visus suvienija. Manau, tai daug ką reiškia kiekvienam estui. Tai būtina vasarą“, – sako šventės dalyvė. Jos senelis buvo choro dainininkas, mama – šokėja, o ji pati choro dainininkė jau 18 metų. „Tai dalis manęs ir dalis estų kultūros, kuri jau yra užkoduota mumyse.“

Narva: miestas, kuriame Rusija už upės

Narva – labiausiai „rusiškas“ Estijos miestas. Nuo Rusijos jį skiria tik upė. Čia vis dar gyvena rusų šeimos, atsikėlusios sovietmečiu ir atsivežusios savo pasaulėžiūrą. Gidas Andrejus, pats kilęs iš Rusijos, sako: „Jaučiuosi rusas, bet Estijoje gyvenu 38 metus. Myliu šią šalį. Visą gyvenimą čia praleidau.“ Kaip ir daugelis Narvos gyventojų, jis nekalba estiškai. Kitas Andrejus, taksi vairuotojas, sako: „Prireikė 30 metų kapitalizmo, kad suprastume, jog Sovietų Sąjungoje buvo geriau.“

Ne visi sutinka. Jauna moteris su rusiškomis šaknimis Alina tapo viralinio vaizdo įrašo heroje, kai apsivilko marškinėlius, menkinančius Putiną, protestuodama prieš karą. „Jums nebuvo leista atsinešti jokių plakatų, nes jie stengėsi išlaikyti situaciją ramią. Bet marškinėlių gi negali nusivilkti, tiesa?“ – sako ji. Filmavimo metu moteris už kadro supyksta ir sako, kad reikėtų kviesti policiją dėl ant Putiną nukreiptos propagandos. Kai kamera atsisuka į ją, ji nuvažiuoja dviračiu.

Daugelis Narvos gyventojų su rusiškomis šaknimis vartoja tik rusišką žiniasklaidą. Yra ir tiesioginių bandymų skleisti Kremliaus žinią. Iš kito upės kranto Maskva surengė koncertą, šlovinantį Rusijos kariuomenę, skirtą būtent Estijos pusei. „Aš dėl to labai supykau. Nes tai koncertas, surengtas specialiai mums, Estijos pusei. Tai provokacija, ir sklinda naratyvas, kad žmonės čia yra varžomi“, – sako Alina.

Ji 22-ejų, mokytoja. Po protesto prieš Putiną mokykla paragino ją atsistatydinti. Ji jaučiasi visiškai estė. „Kartais galvoju, kad galbūt gyvenimas buvo paprastesnis. Turėjai vieną ideologiją, vieną darbą, vienus namus. Tie patys draugai. Bet dabar viskas labai trapu ir neaišku, ir turi tiek daug pasirinkimų.“

Ji pripažįsta, kad Estijoje nuo 1991-ųjų susiformavo plyšiai daugelyje šeimų su rusiškomis šaknimis, įskaitant jos pačios. „Aš taip pat laikau save este. Ir, žinoma, myliu savo tėvą. Mes turime skirtingas politines pažiūras, skirtingą požiūrį į tapatybę. Manau, kad tai labiausiai jį liūdina. Bet mes palaikome gerus santykius. Jis palaiko Putiną? Taip. Bet tai tau nėra problema? Ne, kartais turime karštų diskusijų, bet prieiname prie sutarimo, kad laikas parodys.“

Latvija: nuo Jurmalos iki Karostos

Jurmala – glamūringiausias Latvijos kurortas, iki karo buvęs turtingų rusų pamėgta vieta. Sovietmečiu tai buvo aukščiausio lygio pajūrio kurortas kartu su Sočiu ir Jalta. Čia koncertuodavo rusų popžvaigždės, kol Latvija neuždarė sienos su Rusija. Latvijos šefas Lauris Aleksejevas yra gamines oligarchams. Karas paveikė jo verslą. „Jie atšaukė daugybę festivalių, kuriuos iš tikrųjų rengė rusai. Bet mes vis dar čia, ir tai gerai.“ Jis supranta sankcijas Rusijai. „Vokietijoje tas pats. Pinigų prasme galbūt pasiilgsti, bet iš kitos pusės – galbūt ne.“

Jis negali įsivaizduoti savęs dirbančio šefu kur nors kitur. Užaugo vos kelis metrus nuo paplūdimio. „Čia maistui – graži energija. Nes kiekvieną dieną, kiekvieną minutę dirbame ir matome šį gražų kraštovaizdį. Ir tai padeda.“ Jis didžiuojasi savo kalba. „Tik 1,5 milijono žmonių kalba šia kalba, galbūt mažiau. Tai paveldas. Turime labai saugoti kalbą ir ją išsaugoti.“

Vakarų Latvijoje, senoje Karostos karinio jūrų laivyno bazėje, yra nenaudojamas sovietų karinio jūrų laivyno kalėjimas. Šiandien už tam tikrą mokestį galima pajusti kalėjimo patirtį. Už penkiasdešimt eurų pora prisijungė prie „ekstremalios ekskursijos“. Dalyviai traktuojami kaip sovietų jūreiviai, nusikaltę įstatymui. „Ar gali dabar kvėpuoti? Matai? Veikia.“ Šiame imituotame kariniame kalėjime įsakymų vykdymas privalomas.

Po valandos išdrįstu paklausti, kokia to prasmė. „Šiuo metu į šį klausimą atsakyti kitaip, nes nuo 2022-ųjų vasario viskas šiek tiek pasikeitė. Daugelis mano kolegų pakeitė uniformas iš sovietinių į neutralias. Tie du režimai šiuo metu yra lygūs, ir mes nenorime būti su tais laikais susiję ar juos šlovinti. Bet mes rodome istoriją, kuri įsimins geriau per tokią patirtį.“

Trys valandos pratybų ir sunkių šovinių nešimas. Net stebėti vargina. „Tai buvo įdomus pratimas, kai turėjome nešti. Buvo labai sunku. Manau, tai buvo maždaug keturiasdešimt kilogramų, ir manau, kad tai buvo tyčia taip sunku, nes tik du iš keturių sugebėjo tai nešti. Tai buvo jausmas, kai supratau, kaip sunku turi būti tiems kariams, ukrainiečiams ginant savo šalį.“

Kitą rytą viskas baigėsi. Bet miegas ant medinės lentos paliko pėdsaką. „Kaip buvo naktis? Nebuvo k aip viešbutyje. Jokio gryno oro. Visur pelėsis. Medinė lova, bet išgyvenau. Ar vertėjo? Tikrai. Rekomenduočiau visiems pabandyti. Mes visi to bijome, manau, giliai viduje. Tai kolektyvinė trauma visoms posovietinėms respublikoms. Ir kažkur giliai viduje mes visi bijome, kad tai pasikartos.“

Ryga: tarp dviejų pasaulių

Rygoje, garsiajame turguje, susitinku su Reinhardu Krummu, Vokietijos ne pelno organizacijos „Friedrich Ebert Foundation“ regiono direktoriumi. Jis kalba rusiškai. „Latvius veikė tiek daug skirtingų jėgų, ir čia tiek daug prieštaravimų. Ir čia tai jauti.“

Pasak jo, sunkiai kalbamasi apie politiką ar karą Ukrainoje su vietos rusų bendruomene. „Daugelis nesijaučia patogiai reikšdami savo nuomonę, ypač jei palaiko paramą Ukrainai. Tai įdomu. Mes apklausėme žmones. Daug rusakalbių mažumos atstovų palaiko Ukrainą. Bet yra ir šeimų, kurios ir toliau palaiko Rusiją.“

Atsižvelgiant į Rusijos karą prieš Ukrainą, Latvijos vyriausybė pakeitė taisykles rusams, atsikėlusiems sovietmečiu. Iš esmės rusų kalba bus pašalinta iš mokyklų programų. Rusijos piliečiai turės laikyti latvių kalbos testą – jei jo neišlaikys, gali tekti palikti šalį. Nors kai kurie čia gyvena dešimtmečius.

„Ar latviams trūksta bendros tapatybės? Puikus klausimas. Labai konservatyvūs politikai sakytų, kad Latvija priklauso latviams, o rusakalbių mažuma buvo jiems primesta. Tai iš dalies tiesa: po sovietų okupacijos buvo tikras antplūdis į visas tris Baltijos šalis. Bet dabar jie yra šalies dalis. Tikimės, kad vyresniems žmonėms išmirus, jaunesnieji turės pozityvesnį ryšį su Latvija ir Europa. Ir apklausos tai patvirtina.“

Turguje rusų prieskonių pardavėjas prieina prie Krummo ir nori pasiskųsti dėl sankcijų Rusijai. „Verslas gerai? Ne. Nėra verslo. Jis miršta. Dėl importo apribojimų? Taip. Man jis sumažėjo per pusę. Nieko negalima importuoti.“

Rygoje taip pat įsikūrė daug tremtyje esančių rusų, kurie nebesijaučia saugūs savo tėvynėje. Elena – rusų žurnalistė, pabėgusi į Latviją. „Anksčiau buvome atlikę tarptautines stažuotes, prieš karą. Ir paskelbėme keletą publikacijų, kurias rėmė tarptautiniai žurnalistikos fondai. Dėl to mus ėmė vadinti „užsienio agentais“. Ir mes, žinoma, nepalaikėme karo.“

Kita Rusijos pabėgėlė Rygoje – aktorė Čulpan Chamatova, geriausiai žinoma dėl filmo „Sudie, Leninai“. Ji buvo užsienyje, kai jos šalis įsiveržė į Ukrainą. Ji niekada negrįžo į Rusiją, o savo dukras iš Maskvos atsivežė į Rygą. „Aš praradau ateitį. Visi mano planai kaip aktorės ar labdaros planai dingo per vieną dieną.“ Ji priešinasi rusiškajam imperializmui ir negalėjo tylėti. „Tai savižudybė Rusijai. Nes tai neturi ateities. Putinas ir jo draugai, kolegos, jie atėmė iš šalies ateitį.“

Lietuva: Kuršių nerija ir Klaipėdos uostas

Kuršių nerija – nacionalinis parkas su Kuršių mariomis, pušų miškais ir vienomis didžiausių smėlio kopų Europoje. Susitinku su Aušra Feser, kuri vadovauja parkui. Ji sako, kad Putino invazija į Ukrainą čia turėjo didelį poveikį. Daug turistų atšaukė keliones. Bet jie lėtai grįžta. „Vokiečių lankytojai klausia mūsų, ar Rusija arti. Turime pasakyti: taip, labai arti! Tada jie klausia keltų tvarkaraščio, kad galėtų greitai išvykti, jei kas nors nutiktų.“

Siena tarp Lietuvos ir Rusijos anklavo Kaliningrado eina per patį pusiasalį. Už jos žemynas labai militarizuotas. Maskva ten dislokavo „Iskander“ raketas, kurių nuotolis siekia Berlyną. Horizonte kyla naujai pastatyti bokštai. „Tie bokštai tikrai erzina. Nes žmonės atvyksta čia pirmiausia pamatyti gamtos kraštovaizdžio. Jie visiškai svetimi aplinkai, ir aišku, kad jų paskirtis karinė.“

Iki 2022-ųjų vasario invazijos Aušra net dirbo su Rusijos kolegomis prie bendro rusų-lietuvių kelionių vadovo. Tada staiga nutraukė visus ryšius. „Tai buvo toks stiprus jausmas. Mes nenorėjome daugiau turėti nieko bendra su ta tauta ar tais žmonėmis. Tai buvo nepaprastai skaudu. Jautėme, kad negalime su jais kalbėtis ar žiūrėti jiems į akis.“

Žemyninėje dalyje – Klaipėdos uostas. Tai strategiškai svarbus Lietuvos uostas, įskaitant suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą. Mus po terminalą vedžioja Jurgita Šilinskaitė-Venslovienė, terminalo prekybos vadovė. Gavus leidimą filmuoti užtruko, ypač atsižvelgiant į dabartinę situaciją. „Kai prasidėjo karas, buvo imtasi papildomų priemonių, pavyzdžiui, lydėti SGD vežėjus, kurie artėja ir atveža savo krovinius į SGD terminalą.“

Ji pasakoja, kad jos įmonei ilgą laiką buvo vykdomos kibernetinės atakos. SGD terminalas žymi šalies energetinę nepriklausomybę: prieš jam pradedant veikti 2014-aisiais, Lietuva priklausė nuo rusiškų dujų. Anksti Ryga ėmė nepasitikėti Maskva ir pasirinko tarptautinius SGD tiekimus. Vyriausybė taip pat perspėjo nepatekti į priklausomybę nuo rusiškų dujų. Skirtingai nei Vokietija, ji buvo nuožmi „Nord Stream 2“ dujotiekio kritikė.

„Apskritai Lietuva geografiškai yra labai arti Rusijos. Nepaisant to, kad neturime labai ilgos sienos linijos, turime Kaliningrado anklavo teritoriją, taip pat sieną su Baltarusija, kuri glaudžiai susijusi su Rusijos politika, ypač dabar. Taigi mums kaimynystė su šia šalimi priartina Ukrainos sienas prie mūsų sienų.“

Klaipėdos uoste žvejys Virgis Jurkus ir jo komanda ką tik grįžo iš Baltijos jūros. Jie dirba labai netoli Rusijos žvejybos plotų. Nuo karo pradžios viskas tapo įtemptiau. Abi pusės atidžiau stebi savo sienas, o žvejybos laivai dažniau susiduria su Lietuvos kariuomene. „Mes matome įtampą! Aplink skraido dronai. Ir lėktuvai, sraigtasparniai, laivai. Mes daug matome. Aš nebijau. Jei ukrainiečiai gali nugalėti rusus, tai galime ir mes. Tegul ateina – mums bus gerai!“

Jis sako, kad jie mielai kovotų už savo tėvynę bet kada. Bet kol kas sunkus žvejybos darbas yra jų gyvenimo šaltinis. „Baltija yra mano namai, paprasta ir aišku. Užaugau čia. Dirbu čia 30 metų. Dabar mano sūnus taip pat pradeda čia. Tai man viskas. Mes esame jūreivių tauta.“

Virgio sūnus Paulius turi inžinerijos laipsnį, bet sako, kad tai buvo laiko švaistymas. Jis nori dirbti jūroje, tęsti tradicijas ir ginti savo šalį bei jos vertybes. Kaip ir visi prie Baltijos, Virgis turi šeimos istoriją, paženklintą Maskvos. „Mano seneliai buvo ištremti į Sibirą. Ir jų seneliai buvo išvežti kažkur kitur. Jie galbūt buvo nužudyti. Visur, kur rusai pasirodydavo, jie nieko gero nepalikdavo. Visa mano šeima buvo ištremta. Taigi manau, kad ukrainiečiai tai daro už mus visus. Ne tik už save.“

Ką tai sako apie mus?

Estija, Latvija ir Lietuva turi skirtingas istorijas, skirtingas rusakalbių mažumas ir skirtingus santykius su Maskva. Tačiau jas vienija vienas dalykas: ryžtas daugiau niekada neprarasti laisvės. Nuo Narvos, kur rusų šeimos tebegeria iš sovietinės nostalgijos taurės, iki Klaipėdos žvejų, kurie sako „tegul ateina“, – tai ne naivumas, o sąmoningas pasirinkimas. Jie žino, kas yra okupacija, nes jų tėvai ir seneliai tai patyrė. Ir jie žino, kad laisvė nėra duotybė.

Klausimas, kuris lieka, yra paprastas: ar Europa pakankamai supranta, kad Baltijos šalys nėra tik „buferinė zona“, o valstybės, kurios pasiruošusios gintis? Ir ar mes, gyvendami čia, pakankamai vertiname tai, ką turime?

Ką apie tai manote jūs? Ar Baltijos šalys turėtų labiau pasitikėti NATO apsauga, ar pačios ruoštis galimam konfliktui? Pasidalinkite savo nuomone.